Posakiai.lt

Kol kvėpuoju, tikiuosi (lot. Dum spiro, spero) kol esu gyvas, neprarandu vilties; perfrazuotas posakis yra viltis miršta paskutinė. Posakio autorystė skiriama romėnų politikui, filosofui ir oratoriui Ciceronui (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.), jį kartojo ir vėlesni romėnų autoriai.

Klysti žmogiška (lot. Errare humanum est) reikia pakančiai žiūrėti tiek į kitų, tiek į savo klaidas. Posakio autorius – romėnų politikas, filosofas ir oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.): Cuiusvis hominis est errare, nullius nisi insipientis in errore perseverare ‘bet kas gali klysti, tačiau klaidos laikosi tik beprotis’. Krikščionybės laikais teologas ir filosofas šv. Augustinas (Aurelius Augustinus, 354–430) šį posakį perfrazavęs taip: Humanum fuit errare, diabolicum est per animositatem in errore manere ‘klysti žmogiška, bet atkakliai laikytis klaidos – velniška’; augustiniškoji formuluotė ilgainiui buvo sutrumpinta iki tokios: Errare humanum est sed perseverare diabolicum ‘klysti žmogiška, bet užsispirti – velniška’.

Kito akyje krislą įžiūri, o savojoje rąsto nemato – sakoma, kai kas nors ima smerkti kito smulkias ydas, pats turėdamas kur kas didesnių. Palyginimo autorius – Kristus, viename iš savo pamokslų skatinęs neteisti kitų: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? / Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip pašalinti krislelį iš brolio akies“.

Kišti galvą į smėlį – apsimesti nematančiam blogybių ar pavojaus. Posakis atsirado iš tikėjimo, jog pajutęs pavojų, strutis kiša galvą į smėlį, kad nebematydamas grėsmės, pasijustų saugus. Iš tikrųjų stručiai pavojaus atveju ištiesia kaklą ant žemės, kad taptų mažiau matomi, tačiau patys akylai stebi aplinką. Į smėlį stručiai kartais įkiša galvą tik valydamiesi nuo parazitų.

Kinų raštas – apie ką nesuprantamą ar neaiškų. Kinų raštą sudaro keletas tūkstančių hieroglifų, susiformavusių daugiausia iš senųjų piktogramų (piešinių ir simbolių rašto).