|
|
Ūkininkas turėjo karvę, vardu Barbė. Ji ėdė žolę ir šieną, davė pieno. Bet šit vieną dieną atskuba reformos komisija ir kiekvienam Barbės speniui paskiria po atskirą šeimininką.
Atvažiavusi dorą prižiūrinti „Carito“ atstovė uždraudžia Barbei veršiuotis, kol kiekviena karvė neturės atskiro vyro – buliaus.
Po kurio laiko pasirodo blaivininkai. Jie pasipiktinę, kad kefyre rasta alkoholio ir įsako pardavinėti tik pasterizuotą pieną.
Susirinkę patriotai pasisakymuose griežtai pasmerkė Barbę už tai, kad ji savo pienu girdžiusi komunistus, komjaunuolius. Naktį atvažiavo biznieriai ir, išvežę Barbę į Lenkiją, iškeitė ją į kramtomąją gumą.
Siūlau tostą už lietuvišką veiklumą bei nūdienę komerciją!
Susirgo vienas milijonierius. Sunkiai alsuodamas ligoninės vedėjui jis pasakė:
– Pone gydytojau, jeigu pasveiksiu, jūsų naujai ligoninei paaukosiu pusę milijono.
Po keleto mėnesių gydytojas sutinka buvusį pacientą, tiesiog trykštantį sveikata.
– Džiaugiuosi, kad jūs taip puikiai jaučiatės! – spausdamas ranką pagyrė gydytojas. – Norėčiau pakalbėti apie pinigus, kuriuos jūs žadėjote naujai ligoninei.
– Aš? Žadėjau? – nustebo milijonierius. – Matote, kaip sunkiai sirgau – netgi kliedėjau…
Pakelkime taures už dorus milijonierius ir kad jie niekada nesirgtų.
Garlaiviu plaukė pirklys ir mokslininkas. Turtuolis vežėsi daugybę prekių. Mokytas žmogus su savimi nieko neturėjo. Staiga jūroje kilo audra. Didžiulė banga apvertė garlaivį ir šis nuskendo. Išsigelbėjo tik pir-klys ir mokslininkas. Matydamas paniurusį mokslo vyrą, turtuolis jam ir sako:
– Ko tamsta taip nusiminęs? Ko liūdi? Aš praradau visus savo turtus, o tavo turtai – juk tavyje!
Pakelkime taures už didžiuosius turtus, kurie gali žūti tik kartu su jų savininku. Už protą, draugužiai!
Traukinio kupė važiuoja du vyriškiai. Kurį laiką jie važiuoja tylėdami. Pagaliau užsimezga pokalbis.
– Ar nepasakytumėte, kuo jūs dabar verčiatės? – paklausė pirmas.
– Aš pagarsėjęs aiškiaregys… O jūs?
– Aš – verslininkas. Ar jūs didelis brangininkas? Norėčiau pasinaudoti jūsų paslaugomis, – sujudo verslininkas.
– Iš jūsų paimsiu tik dvidešimt litų… Ir paimsiu tik tuo atveju, jeigu atspėsiu jūsų mintis.
– Puiku! – sutiko bendrakeleivis ir susimąstė. – Tai apie ką dabar galvoju?
– Jūs galvojate apie tai, kad, atvykęs į sostinę, įsigysite prekių pagal vekselį. Prieš šventes šias prekes pelningai parduosite… Bet savo vekselio nenorėsite išpirkti… Įspėjau?
– Neįspėjote… Tačiau štai jums honoraras.
– Jeigu neįspėjau, kodėl jūs man norite sumokėti?
– Paimkite, paimkite! – primygtinai reikalavo verslininkas. – Jūsų idėja verta tūkstančio, o gal ir daugiau!
Pakelkime taures už gerą idėją.
Vienas Rytų valdovas išsiruošė į kelionę laivu. Pasiėmė ir jauną tarną. Kai tik laivas nutolo nuo kranto, vaikinas labai išsigando. Jo nedžiugino nei gražuolis laivas, nei puikus saulėtas oras, nei mėlyna rami jūra. Įsispraudęs į kampą jis verkė, dejavo taip garsiai, jog išvedė iš kantrybės visus kartu plaukiančiuosius. Neteko kantrybės ir valdovas. Jis išrikiavo laivo įgulą ir paklausė, kas galėtų jaunuolį nuraminti.
Atsiliepė laivo gydytojas. Jis liepė išmesti jaunuolį į jūrą. Kai jis, atsidūręs už laivo borto, pajuto, kokia gili jūra, koks pavojus jam gresia, ėmė šauktis pagalbos. Ištrauktas iš vandens vaikinas netvėrė džiaugsmu:
– Kaip čia gera, o buvo taip baisu!
Valdovas pasikvietė gydytoją ir paklausė:
– Iš kur žinojai, kad tai puiki priemonė atsikratyti baimės?
– Žinojau, kad vaikinas kilęs iš kalnų, vadinasi, niekada nematęs jūros ir nežino, kokia ji gili, todėl ir nesupranta, kad laivas – vienintelė saugi vieta jūroje, – atsakė gydytojas.
Tad pakelkime taures, kad visi pavojai virstų mūsų džiaugsmu!
Gyveno kartą žmogus, kuris svajojo turėti sąžinę… Tačiau už jokius pinigus niekur negalėjo jos nusipirkti. Nes nė vienas jo draugas sąžinės neturėjo. Neturėjo jos nė vienas jo pažįstamas.
Kartais šiam žmogui per „blatą“ atnešdavo kažką panašaus į sąžinę. Jis džiūgaudavo kaip vaikas… Bet vėliau paaiškėdavo, kad jį apgavo. Nuo to laiko šis žmogaus nutarė gyventi taip, kad jo niekas neapgautų.
Nenorėdamas pasiduoti apgaulei, šis žmogus nutarė niekuo nebetikėti. Jis netikėjo moterimis, kai jos prisipažindavo mylinčios. Todėl jo niekas nemylėjo.
Jis netikėjo vyrais, kurie jam tiesė draugystės ranką. Todėl su juo niekas nedraugavo.
Netgi savo akimis jis netikėjo net tada, kai jos matydavo ką nors gera. Todėl jis niekada nematė nieko gero.
Savo ausimis jis irgi netikėjo net tada, kai jos girdėdavo gerus žodžius, kalbas apie grožį, kilnumą, gailestingumą, pasiaukojimą. Todėl visa tai jam buvo tik tušti žodžiai.
Jis netikėjo net savo likimu, kai tas panoro jam padovanoti laimę. Todėl jis niekada nebuvo laimingas.
Užtat jo niekas neapgavo. Galiausiai jis numirė apgautas. Pasirodo, jis apgavo pats save.
Pakelkime taures neapgaudinėdami nei savęs, nei kitų!
Kažkas davė žmogui žolynėlį ir pasakė:
– Tai stebuklinga žolelė. Kai įsikiši ją į rankovę, tapsi nematomas, o tu matysi visus.
Žmogelis patikėjo šiais žodžiais ir tuojau nuėjo į parduotuvę. Jis išsirinko prekių, susidėjo į kišenes, įsikišo žolynėlį į rankovę ir ramiai patraukė durų link. Parduotuvės savininkas jį sučiupo ir pradėjo mušti. Mušamasis linksmai sušuko:
– Mušk, mušk, velniai tavęs nematė, mušk! Tu juk vis vien manęs nematai!
Prisipažinkime – ir mes vaikystėje dažnai pagalvodavome, kaip būtų gera turėti stebuklingą kepurę ar kitą tokį daiktą, su kuriuo taptum nematomas.
Tad pakelkim taures už amžinai palaidotas mūsų svajones.
Eina žmogus gatve ir visą laiką pliauškina delnais.
– Ką čia tamsta veiki? – susidomėjęs paklausė praeivis.
– Vaikau krokodilus.
– Bet juk čia nėra jokių krokodilų.
– Todėl ir nėra, kad juos išvaikau.
Staiga beprotis gatvėje ėmė vaikyti žmones. Jį sugavo ir nuvedė į policiją. Atvestasis tuojau nurimo ir grįžo jam sveikas protas. Policijos komisaras jo paklausė:
– Įdomu, kaip tai įvyko, kad tamsta staiga pasveikai.
– Pone viršininke, aš jūsų bijau! – atsakė žmogelis.
– Kodėl manęs bijai?
– Todėl, kad tamsta turi proto mažiau, o jėgos daugiau negu aš.
Pakelkime taures už jėgą, kuri daro stebuklus.
Mūsų bočių išmintis apie orą.
Jeigu žvirblis čirškia ir maudosi balutėje, – atšils.
Jeigu traktorininkas tyso klane ant tako ir dainuoja – jau įkaito.
Jeigu šuo ėda žolę, tai arba jūs jo nepašeriate, arba antroji sausio pusė bus labai šalta.
Jeigu volungė švilpauja – bus lietaus.
Jeigu, gavus algą, grįžtant namo vėjas kišenėje švilpauja, – namuose bus audra su perkūnija.
Jeigu kikilis čiulba skardžiai: „fiu-fiu-fiu-di-di-di-lia-lia-lia-vi-vi-vi-čiū!“ – prieš giedrą.
Jeigu iš balkono šliūkštelsi kibirą vandens ir giesmė staiga nutruks, – tai buvo ne kikilis, o jūsų dukters gerbėjas. Tačiau giedra vis tiek bus.
Taigi pakelkime taures už geras permainas. Nebūtinai tos permainos turi būti oro!
Susitinka du narkomanai. Vienas šypsodamasis ir sako:
– Vakar aš susapnavau, kad man padovanojo „Mersedesą“. Ir aš ėmiau važinėti ten ir atgal, ten ir atgal. Visi mane tik sveikina, tik pavydo žvilgsniais telydi…
– Tai niekis! Mano sapnas nuostabesnis: guliu aš ant sofos. Staiga pas mane į svečius ateina Sofi Loren. Aš su ja maloniai leidžiu laiką. Išsikvėpiau… Visai jėgų nebeturiu. Tik ji išėjo, įsivaizduoji, pas mane ateina Madona. Bet aš – visiškas bejėgis.
– O kodėl tu manęs nepakvietei? Aš būčiau neapsikiaulinęs.
– Aš pasižiūrėjau per langą, o tu su „Mersedesu“ duodiesi… Ne moterys tau tada galvoje buvo.
Siūlau tostą už tuos, kurie gražias svajones bent sapnuose pamato.
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | Gairės: Linksmi tostai | Kategorija: Juokingi tostai | Peržiūrėta: 1,790 |