Posakiai.lt

Naktis !
Sidabro į marias pripylė
Lyg pat akiračio
Mėnulio takas
Kaip jūros bangos tavo žodžiai
Ir mano širdis menesienoj plakas
Aš juos renku,
Aš noriu juos atminti
Tegul jie mano būtyje gyvena
Juk tu gali išeit,
Kitiems juos išdalint
Gal ir niekados nebusi mano
Man šie žodžiai liks
Aš jais tikėsiu
Juose keistu iliuzijų ieškosiu
Jei tu užmirši juos
Ar prisimint noresi
Ateik aš juos tau pakartosiu.

Prabėgs vaikystė ir jaunystė,
Pralėks ir metai mūs jauni,
Bet mes ilgam išliksim dviese,
Ir nepaliksim praeity.
Prabėgs pavasariai saulėti
Ir vasaros žydės baltai,
Pralėks ir rudenys audringi.
žiemužė mus apklos šiltai.
Tegul tik šviesios ramios svajos
Te lanko mus, kol mes šalia.

Šlama mirusio rudenio lapais
Skudurėliai laiškų padegtų,
Ir lyg šaukia kažkas iš anapus
Nubolavusių ievom naktų.
Gal iš viso nebuvo gyventa?
Gal tik sapną akių melynų –
Menesienų sidabro prisemta
Meilė sauganti langą menų ?
Ir visur aš matau šita langą
Užsimerkiu – sužiura jinai
Ten matau aš nuskendusį dangų
Ir save, nuskandintą tenai.

Yra pasauly žvaigždės trys,-
Jaunystė, meilė ir mirtis
Ir visos šitos žvaigždės trys
Tave mielas drauge aplankys.

Draugas – tai kažkas kas pažysta dainą tavo širdyje ir gali ją paniūniuoti, jei staiga pamiršti žodžius. Jis vienintelis žmogus galintis nurodyti tavo klaidas, ir turintis pakankamai proto to nedaryti. Tikras draugas supranta tave be žodžių, o jo tylėjimas mielesnis už gražiausią muziką. Turėti tokį draugą taip svarbu, kaip dykumoje gurkštelti vandens, tačiau rasti, sunkiau nei pasiekti žvaigždes..