Posakiai.lt

Blogai, kai mylimas nemyli,
Blogai, kai myli per karštai
Nors blogiausiai kada tyli
Tada ar myli nežinai.

Esu ne toks, aistra aptemdė mano veidą
Ir tai manos širdies lig šiol pažint neleido, –
Pažvelki jo gelmėn, surasi ten lobyno:
švelnumą, polėkį, jautrumą begalinį.
Dabar jų nematai, o jūroje audringoj,
Kai vėtra siautėja, žaibai ugniniai sminga,
Ar matome kriaukles, perlus ir jų grožybę ?
Gal draugauti aš nemokėjau
Juk meilė buvo mums karti,
Bet juk šitaip jau išejo
Vadinasi buvome šalti
Negaila man, kad tavo akys melsvos
Negaila man, kad skiriasi keliai
Tik gaila, kad aš tave mylėjau
O meilės tos tu vertas nebuvai.
Manai aš seksiu, jei paliksi
Manai sakysiu “neik”
O ne, keliauk, geresnę radęs
Mylėk, nes dienos bėga greit.
Gal bus laikas, žydės sodai
Ir debesys slinks savaisiais keliais,
Kai susitiksim, tai pakalbėsim,
O šiandien kalbamės laiškais.

Ir dar viena diena –
Tai tarsi saulės laikrodis,
Lyg vieniša daina,
Pavargę mes jos laikomės,
Pavargę mes užmiegame,
Pavargę atsibundame.
Ir šaukiame per miegą,
– Gyvenimo pagunda !
Sapnuojame kas laumės, kas gyvatės.
Kai kas išvis nemiega, vis mąsto ką
Praradęs …
Mes einam nematydami veidų,
Iš pykčio mes nebeskiriam spalvų.
Neturim laiko niekam, –
Užtenka vien tik nevilčiai …
Pasiimam sau viska, –
Kitam palikt nereikia !
Po viso šito stebimės,
Kodel sapnuojam klaikiai?
Pabuskim, na pabuskim pagaliau,
Juk reikia ir gyventi,
Ne vien tik egzistuoti.
Pradėsim skirti mes spalvas
Ir šypseną nors vieną dovanosim
Viens kitam,
O retsykiais ir ašarą nubrauksim …
Gyvenkim ! Pakilkim iš tušcios, pilkos
Kasdienybės …
Kiekvieną minutę, valandą širdy laikykim !
Sapnuose statykim svajonių pilis!
Kad siela šypsotųs, kad juoktųsi veidas,
Ir dar nepamirškim svarbiausio dalyko:
Tai ? Meilė !

Su gandrais ir su lapais kartu
Išėjai tu tada išėjai
Išėjai tu nakčia, išėjai paslapčia
Nežinau, kur ieškoti tavęs.
Ir paklausiau aš tyliai gandrų
Ir paklausiau aš tyliai klevų
Gal matė gandrai, gal regėjo klevai
Vėlų rudenį, kai tu išėjai.
Ir atsakė man tyliai gandrai,
Sušlamėjo man tyliai klevai
Juk jinai taip arti, juk ji tavo širdy
Tai kam ieškai tu jos taip toli
Vai aš eisiu, nueisiu prie upės
Prie upelio šaltinio giliausio
Ten aš lauksiu tavęs, ten ilgėsiuos tavęs
Vėlų rudenį gal tu ir sugrįši.

Myliu tave, myliu labai, mylek mane, ir bus gerai