Vėlyva meilė
skaudina krūtinę…
Dažnai apkartęs
jos svaigus medus,
dažnai jau ji trumpa
ir paskutinė-
o lauki, trokšti jos
jaunatviškai godus.
gaivina ji,
šviežia žole padvelkus,
ir net – pirmos – lakštingalą girdi….
Bet židiny ne tokios degios malkos
ir nerimas –
kaip kirmėlė širdy,
kad meilės tai delčia,
kad pilnatis pralaimi…
Ta nuojauta –
per dieną ir pernakt….
Gal tai ne meilė jau,
o deginanti baimė
jos, paskutinės,
amžinai netekt…..
Leave a Reply