|
|
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos.
Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos.
Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį,
Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas.
Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio,
Reikia kad pamiltų lužtančias šakas…
Meilė – tai žodis šventas,
Meilė – galinga yra,
Meilė nemiršta, ne…
Meilė yra tavyje!!!
Prieblanda, aplink tyla…
Tavo lūpos, jos jau čia…
Prisiglaudžia, nuramina,
Vėl užkaitina, vėsina…
Tam nėra jokių ribų –
Tai lyg jūra be krantų…
Meilė – tai mažytis paukštelis: per daug suspausi – mirs, per daug atleisi – išskris. Ką myli – paleisk. Sugrįš – bus tavo. O jei ne – tuomet tavo niekada ir nebuvo..
Pasaulis būtų per žiaurus,
per daug klastingas ir klaikus,
jei tarp gyvenimo audrų
nebūtų meilės valandų.
Pražydo gėlės,
Gamta atsigavo,
Pamačiau tave,
Ir širdis suprato.
Nereik man kitų,
merginų gražių,
Man reik tavęs,
noriu būti kartu.
Kažkas man pasidarė
Tikriausiai aš sergu
Nes vos tave pamačius
Iš karto paraustu
širdelė smarkiai plaka
Ir seilės ima tyst
Tave pašaukt norėčiau
Bet negaliu išdrįst
Buvau net poliklinikoj
Del šitų sopulių
Ir daktaras nustatė
Kad aš tave myliu
Žinok kad meilė – auksinis perlas,
Žinok kad meilė – ateitis,
Žmogus be meilės – lyg aklas vergas,
O jo gyvenimas tartum naktis.
Vėlyva meilė
skaudina krūtinę…
Dažnai apkartęs
jos svaigus medus,
dažnai jau ji trumpa
ir paskutinė-
o lauki, trokšti jos
jaunatviškai godus.
gaivina ji,
šviežia žole padvelkus,
ir net – pirmos – lakštingalą girdi….
Bet židiny ne tokios degios malkos
ir nerimas –
kaip kirmėlė širdy,
kad meilės tai delčia,
kad pilnatis pralaimi…
Ta nuojauta –
per dieną ir pernakt….
Gal tai ne meilė jau,
o deginanti baimė
jos, paskutinės,
amžinai netekt…..
Galiu priskinti lauko gėlių,bet tu gražiausia tarpe jų!
Galiu įteikt tau kvepalų,bet svaigini kvapu savu!
O šypsena ir švelnų balsą tavo aš širdyje ilgam turiu…
|
|
(+12)
Loading...