|
|
Kai mano lūpos tars piktus žodžius,
Žinok, reiksmė jų visiškai kita,
Jie kviečia apkabint mano pečius
Ir trupučiuką pasėdėt šalia.
Kai mano akys svaidysis žaibais,
Žinok, jos slepia meilę ir tada
Tu apiberk mane švelnumo bučiniais
Ir viskas vėliai plauks sena vaga.
Ar atmeni kvailystes, mano drauge, kaip lietuj lyjant verkė medis, o mes stovėjome po lapais ir gaudėm lūpom ašaras vaiškias.. Ar atmeni, nepastebėjom, gulėjom žolėje apsikabinę ir negalėjom pakilti aukštyn.. nes vystančias žoles ir mūsų plaukus, suaudė vėjas į rudeninį kilimą, norėjom garsiai šaukti “kylame!”, tačiau gulėjome prie žemės ne vinimis, o ašaromis prikalti..
Mylėjau ir tebemyliu..
Nors tu dabar toli,
Bet mano mintys visada su tavimi.
Aš žinau, kad tu sugrįši
Nepaliksi manes šiam pasauly..
Aš lauksiu kiek reikės,
Kol vėl mūsų širdys
Galės plakti kartu!
Mažuti mano brangus,
Tau dovanoju savo jausmus
Pačius tyriausius, gražiausius, stiprius
Kokius tik esu iš tavęs aš patyrus..
Tik priimki su meile, pagarba, šiluma
Nes juk aš tavo išrinktoji, būsimoji žmona!
Ji: Tas nelaimingas atsitikimas pakeite mūsų abiejų gyvenimus.. O viskas buvo taip.. Per valentuškę ėjau aš ir ėjai tu.. Niekada nepamiršiu to jausmo, kai tave išvydus man kiaurai per širdį perskriejo strėlė..
Jis: Tada buvo eilinė mano darbo diena, kai ėjau namo.. staiga nuo neapsakomo grožio aš sustojau.. išvydau tave.. berods tai buvo Šv. Valentino diena.. dar ir dabar pamenu tas gražias akis, kaip jos giliai pervėrė man širdį, lyg kokia strėlė..
Juk būna kartais kai yra situacijų, o jų paaiškint nemoki..
Kai priartėsite prie gyvenimo pabaigos,
vienintelis reikšmingas dalykas bus
toji Meilė, kurią davėte ir gavote.
Kelionėje į kitą pasaulį
vienintelis dalykas,
kurį jūs pasiimsite su savimi, bus Meilė;
ir vienintelė vertybė,
kurią paliksite šiame pasaulyje,
taip pat bus Meilė.
Nieko daugiau..
Kai mano lūpos tars piktus žodžius,
Žinok, reiksmė jų visiškai kita,
Jie kviečia apkabint mano pečius
Ir trupučiuką pasėdėt šalia.
Kai mano akys svaidysis žaibais,
Žinok, jos slepia meilę ir tada
Tu apiberk mane švelnumo bučiniais
Ir viskas vėliai plauks sena vaga.
Kai bėgs per skruostus ašarų lietus,
Neklausynėk kvailai, o tyliai prisiglausk,
Leisk verkti tol, kol liūdesys išdžius,
Na, o tada: “Ar jau geriau?” paklausk.
Jei kada nors supykdyčiau tave,
Tu nesiginčyk, bet atsiprašyk,
Snaige ištirpsiu tavo gerume,
Aš – moteris, mane suprask ir gink.
Aš ištarti galiu,
Daug žodžių gražių.
Bet gražiausias yra,
Myliu Tave!
Galiu jį kartoti kas dieną,
Dešimt kartų per dieną!
Galiu aš sakyti,
Galiu padaryti,
Galiu apkabinti
Ir pasakyti:
Noriu aš būti
Tavo mergytė..
Ar atmeni kvailystes, mano drauge, kaip lietuj lyjant verkė medis, o mes stovėjome po lapais ir gaudėm lūpom ašaras vaiškias.. Ar atmeni, nepastebėjom, gulėjom žolėje apsikabinę ir negalėjom pakilti aukštyn.. nes vystančias žoles ir mūsų plaukus, suaudė vėjas į rudeninį kilimą, norėjom garsiai šaukti “kylame!”, tačiau gulėjome prie žemės ne vinimis, o ašaromis prikalti..
Aš nenoriu visko iškalbėti,
Nes paskui, žinau, ateis lengvumas.
Ir nukritusi aštri kančios žvaigždė
Ges be virpesio ūksminguos krūmuos.
Aš nenoriu visko iškalbėti –
Tegu žeidžia žodžiai nesakyti.
Tegu gula ant liūdnos širdies
Kančios akmeniu lyg aštrūs dolomitai.
Aš nenoriu visko iškalbėti –
To, kas gali skaudinti ir gelti,
Nes žinau, nėra jėgos, kuri
Šitą “žvaigždę” vėl dangun įkeltų..
|
|
(+5)
Loading...
