|
Amžinos meilės nėra.
Net visų didžiausia aistra trunka kurį laiką.
Ateina diena, kai ji pasibaigia ir gimsta nauja meilė.
Kaip tik todėl meilė nemirtinga.
Ji nuolat atgimsta.
Aistra užgęsta, bet meilė lieka.
Tad, tegul meilė, kurią tu jauti būna amžina.
Ir tegul ji kas sekundę, kas minutę, kas valandą,
stiprėja.
Tu eini per gyvenimą platų
Ieškai meilės, saulėtų dienų
Tau mylėt baltos obelys sako
Nes tik mylint gyventi smagu
Mūsų keliai netyčia susitiko,
Mums buvo pakeliui ir ėjome kartu
man buvo gera eit rytojaus pasitikti
Kada šalia manęs ėjai ir tu.
Mes ėjom ten kur vedė mus likimas…
Tave aš pamilau,tik vieną iš visų..
O ką žada ateitis,to niekas dar nežino,
Gal tikrai ne veltui suitikom-aš ir tu?
Meilė – pasaulio duktė Pas mus ji netyčia užklysta Meilė švelnumo gėlė, Nuo menko vėjelio nevysta… Meilė – ragana pikčiausia, Kaušas verdančios smalos, Skausmo jūra kuo giliausia, Išmįslas kvailos galvos…
Paprašysiu aš vėjelio, kad nulėktų pas tave.. prisiglaustų prie veidelio, pabučiuotų už mane 
Jei mano akys virstų vėju, pajustum,kad visąlaik glostau tave. Jei mintys taptų šilku, būtum visada šilko pataluose. Jei per anksti numirčiau, dangus verkdamas pasakotų, kaip man trūksta Tavęs..
Laikas atšaldo ir naikina mažą meilę, bet didina ir stiprina didelę, panašiai, kaip vėjas gesina žvakę, bet įpučia gaisro liepsną.
Kartais, kai aš nieko nemyliu…aš myliu vandenį… Jis tyras, skaidrus…jis nesuduš…kol nevirs ledu… Kartais, kai aš nieko nelaukiu…aš laukiu vėjo…Jis švelnus, nematomas…jis nepabėgs…kol nevirs viesulu… Kartais, kai aš nieko nebeturiu…aš turiu tave…Tu pasaka, stebuklas…tu gyvybė…kol nevirsti skausmu…
Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas kaip žaibas, staigus ir svaigus kaip naktis, galinga pagunda – mes suklupom. Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų. Jos išdegino žymę iki širdies gilumos. Beprotiško svaigulio – suartėjo mūsu kūnai! Žinau, kad ir tavo aistra – buvo kaip laužo liepsna!
|
|