Posakiai.lt

Seniai, labai seniai buvo sala, kurioje gyveno visi žmoniu jausmai Džiaugsmas, Liūdesys, Pažinimas.. ir taip, kaip ir kiti jausmai, greta gyveno ir Meilė. Vieną gražią dieną Jausmams buvo pranešta, kad jų sala netrukus paskęs. Taigi, visi susiruošė savo laivus ir apleido salą. Tik Meilė laukė iki paskutinės akimirkos, Salai skęstant, Meilė prašėsi pagalbos. Ir praplaukė Turtingumas savo prabangiu laivu pro Meilę. Ši paklausė: “Turtingume, ar gali mane pasiimti su savimi?” “Ne, aš negaliu. Savo laive aš turiu daug aukso ir sidabro. Čia tau nėra vietos.” Toliau klausė Meilė Išdidumo, kuris plaukė įspūdingu laivu pro šalį: “Išdidume, aš tavęs prašau, gal galėtumei mane pasiimti su savimi?” “Meile, aš tavęs pasiimti negaliu”, atsakė Išdidumas, “čia viskas taip tobula. Tu galėtum mano laivą apgadinti.” Dabar Meilė kreipesi į Liūdesį, kuris kaip tik keliavo pro šalį. “Liūdesį, prašau tavęs, paimk mane su savimi”. “O Meile”, atsakė Liudesys, aš esu toks liūdnas, kad turiu likti vienas.” Keliavo ir Džiaugsmas pro Meilę, bet jis buvo toks patenkintas, jis net negirdejo, kai Meilė jo šaukėsi. Staiga tare balsas: “Ateik Meile, aš pasiimsiu tave su savimi”. Tai buvo Amžius, kuris taip kalbejo. Meilė buvo tokia dėkinga ir laiminga, kad ji pamiršo Amžiaus paklausti, kuo jis vardu. Kai jie pasieke krantą, Amžius nukeliavo tolyn. Meile suprato, kad ji jam liko labai skolinga, todėl klause Pažinimo: “Pažinime, gal gali pasakyti, kas man padėjo?” “Tai buvo Laikas”, atsakė Pažinimas. “Laikas?”, paklausė Meilė, “Kodel Laikas man padėjo?” Ir Pažinimas atsakė: “Tiktai Laikas supranta, kokia svarbi yra Meilė gyvenime.”

Drėgnomis kojomis per baltą žemę
Tikėjimo, vilties pilnom akim
Į plačią tolumą, per tuščią perėją
Su traukiniu dundėjimu naktim..

Šiandien dega visos žalios šviesos
Bei vėjas dvelkia jūros gaivumu
Ir paukščių išskleisti sparnai į dangų kelia
Kur tavo balsas kviečia būt kartu..

Nebeskaičiuoju nei dienų nei metų
Nes laikas pats tai daro už mane
Ir net šviesiš naktš nebepasiilgstu
Nes visą šviesą tavo akyse regiu..

Už meilę susiginčijo trys bičiuliai ieškodami apibrėžimo, kas iš tiesų yra toji meilė. Pirmasis pasakė taip: Meilė tai gėlė, kuri geroje žemėje išauga iš vėtros atsitiktinai numestos sėklos, ta gėlė gražiai išsiskleidžia, bet greit nuvysta ir, dėja, nėra atspari klimato poveikiui.. Antrasis tarė šitaip: Meilė tai gėrimas, kurį tu pats pili į bokalą ir gali ilgą laiką skanaudamas gerti mažais gurkšneliais, o gali ir didžiuliais gurkšniais tarsi ištroškėlis bematant išgerti visą bokalą, bet ir vienu, ir kitu atveju neišvengiamai pamatysi dugną.. O trečiasis pripažino tokią tiesą: Meilė ir yra meilė: ji atsitiktinė ir dėsninga, ji egzistuoja ir dabartyje, ir amžinybėje..

Meilė įvykdo daug dalykų, o svarsto mažai. Kur yra meilė, ten nėra vargo bei kentėjimo, arba pats kentėjimas yra mylimas.

Niekada neužmik nepasakęs – labos nakties, niekada neišeik prieš tai nepasakęs – sudie.. Jei ant tavęs supyks, nenueik nuleidęs galvą, o iškėlęs ją – atsiprašyk.. Niekada nesakyk – nenoriu tavęs matyti, o geriau ilgai žiūrėk į akis ir nieko nepasakęs nueik.. Nebijok pasakyti ačiū – tėvams.. Atsiprašau – draugams..
Myliu tam, kurio pasiilgai.. Juk šie žodžiai priverčia nusišypsoti ar pravirkti, jie kiekvienam suspaudžia širdį..