|
|
O gal geriau ateik šią naktį tyliai?
Ateik lėtai, taip gundančiai ramiai.
Prigluski prie manęs taip švelniai
Ir apkabinus pasiliki amžinai..
Nors ne,geriau atlėki kaip audra parbloškusi.
Neleiski pajudėti!
Pabūk šią naktį mano valdove
Ir leisk man tavo aistroje sudegti..
Nors nesvarbu kaip šią naktį tu ateisi.
Svarbu, kad būtum su manim kartu.
Svarbu, kad aš ir vėl galėčiau..
Dėkot likimui jog esu su tavimi..
Man reikia tik lašelio dangaus, man reikia tik žodžio švelnaus, kad kas apkabintų, paguostų naktim, ir švelniai ištartų aš su tavim, viskas tau ir dėl tavęs..
Meilė, sako, panaši į vasarą,
Raibstanti žydėjimu laukų.
Prasidėjo mums jinai su ašarom,
Džiaugsmo ašarom tavų akių.
Žodžiai meilei nebereikalingi,
Kiekviena kalba jai per sunki.
Iš akių žinojau – tu laiminga,
Tu ilgiesi, lauki ir tiki.
Tegu sako mums – praeina vasaros,
Meilė ši praeiti negalės.
Niekad tau už džiaugsmo ašaras
Skausmas skruostų ašarom nelies.
Kai jauti, kad žemė slysta iš po kojų, akimirka nutilk. Girdi? Aš kvėpuoju. Kvėpuoju, tik dėl tavęs. Kai pajusi, kad gyventi nebėra dėl ko, pažvelk į mano akis. Matai? Jos spindi tik tau. Gyvenk dėl manęs, nes aš gyvenu dėl tavęs. Nebegirdi nieko, kas paglostytų sielą? Tada paklausyk, kaip plaka mano širdis. Ji maža ir sulipdyta iš mažų šukelių, bet patikėk, ji plaka tik todėl, kad myliu tave.
Saldusis meilės bučinys,
Užlieja sielą ir jausmus,
O taip norėtusi žinot,
Kas siunčia jį, kokiu tikslu.
Ar bučinys – tai paslaptis,
O gal įgels jis kaip angis.
Ir kaip gi man žinot, pajaust,
Kad būtent ta jausmų ugnis,
Kuri mus degina dar vis.
Dviejų kelių nėra tikrai,
Reiks patikėti, kad jisai
Atsiųstas tavo, ar tikrai ?..
Kai gausi bučinį staiga, kuris bus karštas ir svaigus,
Nepasimesk, neišsigask, tik pamąstyk, kuris žmogus
Galėtų būti Valentinas, kuris tau meilę begalinę
Norėtų dovanot staiga, nes ji subrendo širdyje.
Ir nieko čia nebepakeisi, tik rinkis be klaidų ir staigiai,
O jeigu apsispręst sunku – dar vieną bučinį siunčiu..
Tu išeini, ir viskas dūžta skaudžiai,
Ir vėl kaip siena stovi nežinia.
Ir lūpas vėl kankinamai suspaudžiu,
Kad nepradėčiau šaukt: Mylėk Mane!
Mylėk mane kai mes kartu, kai dviese,
Kai tavo galvą rankomis liečiu,
Mylėk mane, kai valgai ir rengiesi
Ir kai eini šaligatviu slidžiu.
Mylėk mane iki mirties ir po mirties..
Meile mano.. Jaučiu aš meilę begalinę,
Kuri liepsnoja širdyje,
Jaučiu tą jausmą aš krutinėj,
Kuris vėl dega manyje..
Tu įžiebei liepsnelę,
Užkūrei laužą taip staiga.
Neužgesins jo jokios audros,
Mes būsim visada drauge..
Tą meilę budina iš miego,
Išsklaido debesis visus..
Ir tarsi prikelia iš sniego..
Visus šiltus jausmus.
Prisiminimai dažnai mane aplanko.
Jie mus abu trokštančius būt kartu.
Dainos kurias girdžiu
Man primena mus sėdincius po medžiu,
Galbut tie prisiminimai reiškia,
Kad aš dar tave myliu.
Kiekvieną dieną aš galvoju apie tave.
Kiekvieną naktį sapnuoju tave.
Kiekvienam žingsny jaučiu tave.
Kiekvieną minutę myliu tave.
|
|
(+1)
Loading...
