Posakiai.lt

Kai mano lūpos tars piktus žodžius,
Žinok, reiksmė jų visiškai kita,
Jie kviečia apkabint mano pečius
Ir trupučiuką pasėdėt šalia.

Kai mano akys svaidysis žaibais,
Žinok, jos slepia meilę ir tada
Tu apiberk mane švelnumo bučiniais
Ir viskas vėliai plauks sena vaga.

Mylėjau ir tebemyliu..
Nors tu dabar toli,
Bet mano mintys visada su tavimi.
Aš žinau, kad tu sugrįši
Nepaliksi manes šiam pasauly..
Aš lauksiu kiek reikės,
Kol vėl mūsų širdys
Galės plakti kartu!

Ji: Tas nelaimingas atsitikimas pakeite mūsų abiejų gyvenimus.. O viskas buvo taip.. Per valentuškę ėjau aš ir ėjai tu.. Niekada nepamiršiu to jausmo, kai tave išvydus man kiaurai per širdį perskriejo strėlė..
Jis: Tada buvo eilinė mano darbo diena, kai ėjau namo.. staiga nuo neapsakomo grožio aš sustojau.. išvydau tave.. berods tai buvo Šv. Valentino diena.. dar ir dabar pamenu tas gražias akis, kaip jos giliai pervėrė man širdį, lyg kokia strėlė..
Juk būna kartais kai yra situacijų, o jų paaiškint nemoki..

Kai mano lūpos tars piktus žodžius,
Žinok, reiksmė jų visiškai kita,
Jie kviečia apkabint mano pečius
Ir trupučiuką pasėdėt šalia.

Kai mano akys svaidysis žaibais,
Žinok, jos slepia meilę ir tada
Tu apiberk mane švelnumo bučiniais
Ir viskas vėliai plauks sena vaga.

Kai bėgs per skruostus ašarų lietus,
Neklausynėk kvailai, o tyliai prisiglausk,
Leisk verkti tol, kol liūdesys išdžius,
Na, o tada: “Ar jau geriau?” paklausk.

Jei kada nors supykdyčiau tave,
Tu nesiginčyk, bet atsiprašyk,
Snaige ištirpsiu tavo gerume,
Aš – moteris, mane suprask ir gink.

Ar atmeni kvailystes, mano drauge, kaip lietuj lyjant verkė medis, o mes stovėjome po lapais ir gaudėm lūpom ašaras vaiškias.. Ar atmeni, nepastebėjom, gulėjom žolėje apsikabinę ir negalėjom pakilti aukštyn.. nes vystančias žoles ir mūsų plaukus, suaudė vėjas į rudeninį kilimą, norėjom garsiai šaukti “kylame!”, tačiau gulėjome prie žemės ne vinimis, o ašaromis prikalti..