|
-> Tuštybės mugė (angl. Vanity Fair) apie visuomenę, kurios prioritetai yra karjeros siekimas, prestižo vaikymasis, snobizmas. Posakio autorius – anglų rašytojas Dž. Banjanas (John Bunyan, 1628–1688), pavartojęs jį alegoriniame kūrinyje „Piligrimo kelionė“. Vėliau posakį išpopuliarino anglų rašytojas V. Tekerėjus (William Makepeace Thackeray, 1811–1863) išleidęs satyrinį romaną tokiu pavadinimu, kuriame ironiškai vaizduojama to meto Anglijos visuomenė.
Trojos arklys – a) klasta; b) klastinga ar pražūtį nešanti dovana. Pasak Homero (Homerus, 8 a. pr. m. e.) ir Vergilijaus (Publius Vergilius Maro, 70–19 pr. m. e.), niekaip negalėdami įveikti Trojos, graikai sugalvojo įsigauti į miestą klasta: sumeistravo didžiulę medinę arklio formos talpą, į kurią uždarė keletą savo karių, o patys suvaidino išvykimą namo. Trojėnai, pamanę, jog graikai pasitraukė ir paliko jiems dovanų medinį arklį, džiūgaudami įsitempė arklį į miestą ir ėmė švęsti laimingą karo baigtį. Nepadėjo nė žynio Laokoonto perspėjimas nepasiduoti graikų klastai. Sulaukę nakties, arklio viduje buvę graikai išlindo lauk ir atvėrė Trojos vartus už jų jau laukusiems draugams. Įsiveržę graikai nusiaubė Troją. Su šiuo tekstu susijusi patarlė Bijok danajų, dovanas nešančių.
Trisdešimt sidabrinių – išdaviko honoraras, materialus atlygis už išdavystę. Pasak Naujojo Testamento, Judas už 30 sidabrinių išdavęs Kristų: „Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių“. Taip pat žr. Judo sidabriniai.
Titaniškos pastangos – didelės, daug jėgų reikalaujančios pastangos kokiam nors tikslui pasiekti. Panašią reikšmę turi posakis titaniškas darbas. Graikų mitologijoje titanai ir titanidės buvo Gajos (žemės) ir Urano (Dangaus) vaikai, kurių būta 12, tarp jų ir Okeanas, Kronas, Rėja, Temidė. Vėliau iš titanų Krono ir Rėjos (brolio ir sesers) gimę kiti graikų dievai, tarp jų ir Dzeusas, pradėjęs kovą su titanais dėl valdžios žemėje. Dešimt dienų trukusią kovą laimėjęs Dzeusas su savo šalininkais. Nugalėtieji titanai buvo įkalinti Tartare, požemio karalystėje. Kovoje nedalyvavo Okeanas ir jo seserys titanidės.
Tikslas pateisina priemones (it. Il fine giustifica a mezzi) sakoma, norint pateisinti nelegalias, nehumaniškas ar brutalias priemones, siekiant kilnaus ar visuomenei svarbaus tikslo. Minties (bet ne posakio) autoriumi laikomas italų politikos filosofas, istorikas, muzikas ir rašytojas N. Makiavelis (Niccolo di Bernardo dei Machiavelli, 1469–1527). Knygoje „Valdovas“ jis rašo: ‘valdovas, ypač naujas valdovas, negali vadovautis visu tuo, dėl ko žmonės yra laikomi gerais, kadangi, norėdamas išsaugoti valstybę, dažnai esti priverstas sulaužyti savo žodį, nepaisyti artimo meilės, žmoniškumo ir religijos.’). Taip pat: ‘apie žmonių darbus, ypač apie valdovų, nes jų į teismą nepašauksi, sprendžiama pagal jų rezultatus. Tegu tik valdovas laimi ir išsaugo savo rankose valstybę – ir kiekvienas visas jo priemones laikys garbingomis ir vertomis pagyrimo’.
Tikėjimas kalnus verčia – tikėjimas savo teisumu, pasitikėjimas savimi padeda įveikti kliūtis. Perfrazuoti Kristaus žodžiai savo mokiniams, nesėkmingai bandžiusiems išgydyti vaiką nuo somnabulizmo: „Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo“.
Tik neliesk mano apskritimų! (lot. Noli tangere circulos meos!) sakoma, kai kas nors kėsinasi į asmens kūrinius ar vertybes. Sen. graikų matematikas ir išradėjas Archimedas (Archimedes, 287–212 pr. m. e.) savo mokslo darbus branginęs labiau už gyvybę, nes šiuos priešmirtinius žodžius, turėdamas galvoje savo brėžinius ir skaičiavimus, jis esą pasakęs įsiveržusiam jo žudyti romėnų kariui. Užėmę Archimedo gimtuosius Sirakūzus, romėnai pirmiausia ieškojo, kaip nužudyti mokslininką, kurio sukonstruotais gynybiniais įrenginiais ir mašinomis buvo pridaryta daug nuostolių miestą šturmavusiai Romos kariuomenei.
Tebūnie išklausyta ir antroji pusė (lot. Audiatur et altera pars) pagrindinis reikalavimas sprendžiant bet kokį ginčą ar bylą, kad būtų galima nešališkai vertinti. Posakio autorius – šv. Augustinas (Aurelius Augustinus, 354–430).
-> Tas saldus žodis – laisvė (lot. Dulce nomen libertatis) apie žmogaus polinkį visur siekti sau laisvės. Posakio autorius – romėnų politikas, filosofas ir oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.). Piktindamasis Sicilijos gubernatoriaus savivaliavimu ir vieno Romos piliečio sumušimu, jis sušukęs: O nomen dulce libertatis! o ius eximium nostrę civitatis! (‘o saldus žodi – laisve! o aukščiausioji mūsų valstybės teise!’), apeliuodamas į tai, kad šias vertybes gubernatorius yra pamynęs.
Tarp Scilės ir Charibdės apie situaciją, kai pavojus gresia iš abiejų pusių. Graikų mituose Scilė (kitur – Skila) ir Charibdė – dvi pražūtingos pabaisos Mesinos sąsiauryje tarp Sicilijos ir Apeninų; šešiagalvė Scilė ryjanti pro šalį plaukiančius jūreivius, o Charibdė įtraukianti laivus į sūkurį; vengdami vienos bėdos, jūrininkai vis vien patekdavę į kitą. Šią vietą, jūrų nimfų padedami, sėkmingai perplaukę argonautai; ją įveikęs ir grįžtantis iš Trojos karo Odisėjas, tiesa, netekęs dėl to šešių bendražygių. Taip pat žr. Tarp kūjo ir priekalo.
|
|