Posakiai.lt

Su vandeniu išpilti ir vaiką (vok. Das Kind mit dem Bade ausschutten) perspėjimas, jog beatodairiškai ką kritikuojant ar neigiant, galima nejučiom pasmerkti ir teigiamas ar esmines reikalo puses. Spėjama, kad posakis galėjęs būti vokiečių liaudies patarlė, kurią pavartojęs katalikybės reformatorius M. Liuteris (Martin Luther, 1483–1546), vienoje iš savo poleminių kalbų pasakęs: „Negalima su nešvariu vandeniu iš vonelės išpilti ir paties vaiko“.

Statyti oro pilis (pranc. Batir des chateaux en Espagne ‘statyti pilis Ispanijoje’) apie tuščias svajones ar nerealius projektus. Posakis atsirado XI a., kai Henrikas Burgundietis (Henrik af Burgund, ~1070–1112), tarnaudamas Leono ir Kastilijos (šiaurės vakarų Pirėnai) karaliui Alfonsui VI, 1095 m. pasiekė didelę pergalę prieš maurus, už ką karalius dovanojęs jam žemių Ispanijoje. Tose žemėse Henrikas Burgundietis pasistatęs puikias pilis. Kiti karo vadai ėmę svajoti pasekti Henriko pavyzdžiu ir gauti tokių pat dovanų. Amžininkai pradėję šaipytis iš kareivų svajonių ir ėmę jas vadinti „pilių statymu Ispanijoje“. Kadangi tas statymas buvo tik svajonėse, netrukus pačias tokias pilis praminė oro pilimis.

Spindesys ir skurdas (pranc. Splendeurs et miseres) sakoma, apibūdinant socialinį kontrastą. Posakis paimtas iš prancūzų rašytojo O. de Balzako (Honoré de Balzac, 1799– 1850) romano pavadinimo „Kurtizanių spindesys ir skurdas“ (1847). Kurtizanė yra aukštuomenės nario išlaikoma meilužė.

Snobas (angl. Snob) prasčiokas, pabrėžtinai pretenduojantis į rafinuotą skonį ir manieras, turintis turtingą buitį, bet skurdų intelektą bei dvasinį pasaulį. Buvo priimta manyti, kad žodis kilęs iš santrumpos s. nob. (lot. sine nobilitate ‘be aukštos kilmės’), kuria anglų aristokratai svečių sąrašuose esą pažymėdavę asmenis, neturinčius titulų. Tačiau pirmą kartą žodis snob britų raštuose pasirodęs XVIII a. gale ir reiškęs batsiuvį ar jo pameistrį. Maždaug tuo pat metu šiuo žodžiu Kembridžo studentai metaforiškai ėmę vadinti visus nestudentus, nepriklausomai nuo jų kilmės ar turto. XIX a. pradžioje žodžio reikšmė susiaurėjo: juo vadinti žemesnio socialinio sluoksnio atstovai – tiek žinantys savo padėtį ir susitaikę su ja, tiek beždžioniaujantys aukštesniojo sluoksnio manieras, kalbą ir estetinį skonį.

Skrajojantis olandas (angl. Flying Dutchman) a) vaiduoklis laivas, plaukiojantis jūroje be įgulos; b) žmogus, didelis kelionių mėgėjas. Posakis kilo iš legendos apie olandų kapitoną, didelės audros metu prisiekusį žūtbūt apiplaukti kyšulį, nors tam sugaištų visą amžinybę. Dievas išgirdęs šiuos žodžius ir nubaudęs jį už išdidumą – kapitonas pasmerktas 1000 metų (kitame variante – iki Paskutiniojo teismo) klajoti po jūras ir niekada nepasiekti kranto. Spėjama, kad legenda atsirado XV–XVI a., didžiųjų geografinių atradimų laikais, o pagrindą jai galėjusi duoti didelė tuometinė olandų konkurencija su kitomis jūrinėmis valstybėmis, taip pat portugalo Vasko da Gamos (Vasco de Gama, 1469– 1524) ekspedicija į Indiją (1497), kurios metu jis tapo pirmuoju europiečiu, apiplaukusiu Gerosios Vilties ragą Pietų Afrikoje.