|
-> Prarastos iliuzijos (pranc. Les illusions perdues) neišsipildžiusios viltys; nusivylimas kuo nors. Posakiu tapęs O. de Balzako (Honoré de Balzac, 1799–1850) trilogijos pavadinimas. Romane vaizduojamas provincialo vaikino, atvykusio į Paryžių ir svajojusio tapti garsiu poetu, likimas ir puoselėtų lūkesčių netektis.
Prarastoji karta (pranc. Une generation perdue, angl. Lost Generation) apolitiška, nepatriotiška visuomenės dalis. Posakio autorė – amerikiečių rašytoja G. Stein (Gertrude Stein, 1874– 1946), pavadinusi šitaip prastą automechaniką, buvusį karo dalyvį. Pasak rašytojos, prarastoji karta yra kare dalyvavęs jaunimas – iššvaistęs geriausius savo metus žudynėms ir smurtui, jis esą nebesugebąs grįžti į taikią visuomenę, prisitaikyti prie jos. Posakį ir jo pirminę reikšmę išpopuliarino kitas amerikiečių rašytojas E. Hemingvėjus (Ernest Hemingway, 1899–1961) romane „Fiesta (Saulė taipogi teka)“ (1926), cituodamas G. Stein posakį kaip romano epigrafą: Visi jūs – prarastoji karta.
Popierius viską pakenčia (lot. Epistula non erubescit ‘laiškas nerausta’) rašyti galima viską, tačiau ne visa, kas parašyta, gali būti tiesa. Perfrazuota romėnų politiko, filosofo ir oratoriaus Cicerono (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.) frazė iš „Laiškų draugams“.
Politinis lavonas – susikompromitavęs ar sukompromituotas politikas, nebeturintis perspektyvų tęsti politinės karjeros. Taip pat žr. Gyvasis lavonas.
Politinė prostitutė – politikas, dažnai keičiantis savo pažiūras ir narystę partijose. Posakis, XX a. pradžioje buvęs būdingas Rusijos socialdemokratinei, vėliau bolševikinei publicistikai. Posakį vėliau išpopuliarino filmas „Leninas spalyje“ (1937), kuriame šią frazę pavartoja Leninas, apibūdindamas bendražygius S. Kamenevą su G. Zinovjevu dėl jų straipsnio laikraštyje.
Po manęs nors ir tvanas (pranc. Au reste, apres nous, le deluge) egoistinė nuostata, jog reikia rūpintis tik savo gyvenimo gerove, negalvojant nei apie įvaizdį istorijoje, nei apie veiklos padarinius ateinančioms kartoms. Posakio autorė – Žana Antuanetė Puason (Jeanne Antoinette Poisson), arba kitaip – markizė de Pompadur (marquise de Pompadour, 1721–1764), Prancūzijos karaliaus Liudviko XV favoritė nuo 1745 m. Šiuos žodžius ji pasakius, guosdama karalių po Prancūzijos kariuomenės pralaimėjimo prūsams Rosbacho mūšyje (1757).
Plius minus (lot. Plus minus) – apytikriai, maždaug. Posakis iš romėnų rašytojo satyriko Petronijaus (Gaius Petronius Arbiter) kūrybos.
Pleištas pleištą varo (lot. Cuneus cuneum trudit) sakoma, kai kokios nors veiklos rezultatus ketinama panaikinti tais pačiais būdais, kuriais jie buvo pasiekti. Posakis paimtas iš buities – įstrigusį pleištą (pvz. skeliant pliauską) galima stumti toliau kitu pleištu.
-> Platoniška meilė (lot. Amor platonicus) tik dvasinė partnerio meilė, be erotikos ir sekso. Posakio autorius – italų filosofas neoplatonistas M. Fičinas (Marsilio Ficino, 1433–1499), išvertęs sen. graikų filosofo Platono (Plato, ~423–347 pr. m. e.) raštus į lotynų kalbą. Platonas veikale „Puota, arba Apie meilę“ dialogo forma išdėsto savo pažiūras apie idealią, t.y. dvasinę meilę, dvasinio grožio pažinimą, tačiau tarp vyro ir jaunuolio.
Pyro pergalė – nereikšminga ir su didžiuliais nuostoliais pasiekta pergalė, tolygi pralaimėjimui. Pyras (Pyrros, 319–272 pr. m. e.) buvo Epyro (vakarinė Graikijos pakrantė) karalius, taip pat Makedonijos karalius, karvedys, Aleksandro Makedoniečio giminaitis, vienas didžiausių to laiko Romos priešų. Kai kurie jo mūšiai su romėnais laimėti labai sunkiai. Po mūšio prie Auskulo, Pyras pasakęs: „Dar viena tokia pergalė mane visiškai sunaikins“.
|
|