Posakiai.lt

Odekolonas (pranc. Eau de Cologne, vok. Kölnisch Wasser ‘Kelno vanduo’) vandens, etilo spirito ir kvapiųjų medžiagų mišinys, vartojamas parfumerijoje. 1709 m. odekoloną išrado Kelno gyventojas J. M. Farina (Johann / Giovanni Maria Farina, 1685–1766). Odekoloną iš pradžių vartojo kaip vaistą, tačiau vėliau jis išpopuliarėjo kaip kvepalai.

O laikai, o papročiai! (lot. O tempora, o mores!) sakoma stebintis ar piktinantis konkrečia visuomene, jos įstatymais ar gyvenimo būdu. Posakio autorius – romėnų politikas, filosofas ir oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.).

Nusiplauti rankas – atsisakyti priimti sprendimą, vengiant atsakomybės; likti niekuo dėtam. Naujajame Testamente Romos vietininkas Pilotas, pas kurį žydai atvedė teisti suimtąjį Kristų, nematydamas jo nusikaltimo sudėties ir „pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: ‘Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!’“.

Nuoga tiesa (lot. Nuda veritas) sakoma apie objektyvų ko nors vertinimą, nepagražintą, nenutylėtą tiesą. Žodžiai iš romėnų poeto Horacijaus (Quintus Horatius Flaccus, 65– 8 pr. m. e.) „Odžių“. Antikos skulptoriai tiesą vaizdavę alegoriškai, nuogos moters pavidalu – tokią, kokia ji esanti, t. y. be papuošalų, be dangalų.

Nuo likimo nepabėgsi – sakoma pateisinant užgriuvusius individualius sunkumus ar gyvenimo eigą. Posakis grįstas tikėjimu, jog žmogaus likimas nuo pat gimimo yra nulemtas. Senosiose religijose tai darydavusios likimo deivės: baltų Laima, graikų trys Dzeuso dukros – Klotė (‘verpėja’), Lachesė (‘lėmėja’) ir Atropa (‘neišvengiamoji’), romėnų Fortūna ir kt. Antikiniuose mituose herojaus mėginimai keisti išpranašautą likimą visada baigiasi arba nesėkme, arba dievų bausme. Lietuvių ir latvių pasakose bei sakmėse taip pat yra likimo neišvengiamybės motyvas. Krikščioniškojoje tradicijoje likimą lemiąs Dievas; savo likimo nekeičia ir Kristus, nors jį puikiai žino.