Posakiai.lt

Mėlynas kraujas (isp. La sangre azul, pranc. Le sang bleu, angl. Blue blood) sakoma apie bajorišką, aristokratišką kilmę. Pavadinimas atsirado Viduramžių Kastilijoje (Ispanija), kurios kilmingieji labai didžiavosi savo rasės grynumu, nes niekada nesituokdavę su tamsesnės ar juodos odos žmonėmis (žydais, maurais ir pan.). Kadangi pro baltą kastiliečių odą prasišviesdavo melsvos venos, imta sakyti, kad jie esą mėlyno kraujo.

Meilė nugali viską (lot. Omnia vincit amor ‘viską nugali meilė’). Posakio autorius – romėnų poetas Vergilijus (Publius Vergilius Maro, 70–19 pr. m. e.).

Medaus mėnuo (angl. Honeymoon, pranc. Lune de miel , isp. la Luna de mile, ‘medaus mėnulis’) – a) pirmasis mėnuo po santuokos, kuriam būdingas didesnis sutuoktinių seksualinis aktyvumas; b) pradinis gerų santykių laikotarpis tarp dviejų organizacijų, valstybių ir pan. Pirmasis žinomas posakio paminėjimas yra XVI a. anglų leksikografo R. Huloeto (Richard Huloet) žodyne. Pati posakio kilmė vienur mėginama sieti su ritualiniu vestuviniu midaus gėrimu visą mėnesį, su vestuvine mėnulio pilnatimi, kuri netrukus imanti dilti, kaip ir pati meilė; kitur teigiama, jog pavadinimas atsiradęs tiesiog todėl, kad pirmasis mėnuo po vestuvių esąs saldžiausias.

Maskvos ranka (vok. Moskaus Hand, angl. Moscow’s hand) politinė ar ideologinė Rusijos įtaka kurios nors šalies vidaus politikai ar Rusijos spectarnybų surežisuoti ir pakurstyti jai palankūs įvykiai užsienio šalyje. Spėjamas posakio autorius – vokiečių publicistas F. Medlhameris (Franz Ludwig Mödlhammer), išleidęs knygą „Maskvos ranka Tolimuosiuose Rytuose“ (Moskaus Hand im Fernen Osten, 1937). Gali būti perfrazuota iš posakio Ilga ranka.

Marijos žemė – a) Lietuva; b) Latgala (Latvijos rytų regionas, kur išlikusi katalikybė). Pavadinta Marijos, Kristaus motinos, vardu. Pavadinimas duotas kalavijuočių XIII a. pradžioje – taip jie praminę užkariautas baltų ir finų žemes. Bene pirmasis netiesiogiai šį terminą pavartojęs Livonijos vyskupas Albertas (Albertus, ?–1229), 1202 m. perkėlęs vyskupystės centrą iš Ikškilės į Rygą. Henriko Latvio kronikoje ta proga rašoma: (‘ir vyskupo katedrą drauge su visa Livonija skyrė švenčiausiajai Dievo motinai Marijai’). Po kiek laiko taip buvo pavadinti ir kaimyninės Lietuvos pakraščiai, o netrukus ir visa Lietuva, tikintis užkariauti ir ją ar bent padaryti bažnytine Livonijos provincija po Mindaugo krikšto (1251). Tradicija vadinti užkariautas nekrikščionių žemes evangelijų personažų vardais atsirado XI-XII a. pirmųjų kryžiaus žygių metu. Pavyzdžiui, užkariautąją Palestiną kryžiuočiai buvo praminę Kristaus žeme. Vėliau užkariautąją Prūsiją (XIII a.) jie praminę švento Petro žeme.