|
-> Kremlius (rus. кремль) a) senosios rusų pilies ansamblis; b) Maskvos pilies ansamblis, TSRS, o nuo 1991 m. – Rusijos Federacijos vadovų rezidencija; c) Rusijos prezidento administracija. Maskvos kremliaus pradžia skaičiuojama nuo 1156 m., kai kunigaikštis J. Dolgorukis (1090–1157) toje vietoje pastatė medinę tvirtovę. XIII a. gale Kremlius buvo apjuostas mūro siena. Nuo XIV a. vidurio jis buvo Maskvos didžiųjų kunigaikščių ir Rusijos carų rezidencija, kol 1723 m. caras Petras I (1672–1725, valdė 1682–1725) sostinę perkėlė į Sankt Peterburgą. Po 1812 m. karo apgriovimų ir gaisro Maskvos Kremlius buvo greitai atstatytas. XIX a. viduryje pakeistas teritorijos planas, nugriauta dalis pastatų, pastatyti Didieji kremliaus rūmai, Ginklų rūmai, sukurtas carų rezidencijos ansamblis. Nuo 1918 m., grąžinus sostinę į Maskvą, Kremlius vėl tapo šalies vadovų rezidencija.
Kovoti su vėjo malūnais – kovoti su nesančiais, bet įsivaizduojamais priešais ar grėsmėmis, taip pat kovoti su kuo tuščiai, be rezultato. Posakis imtas iš ispanų rašytojo M. Servanteso (Miguel de Cervantes Saavedra, 1547–1616) satyrinio romano „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Manšos“, kuriame yra epizodas, kaip naivus ir nuo tikrovės atitrūkęs herojus puola kautis su vėjo malūnais, kuriuos, prisiskaitęs riterių romanų, palaikė piktais milžinais.
Kova dėl būvio (angl. Struggle for life) – posakio autoriumi laikomas vokiečių matematikas ir filosofas G. Leibnicas (Gottfried Wilhelm Freiherr von Leibniz, 1646–1716), pavartojęs jį veikale „Teodicėja“. Posakis išpopuliarėjo, išėjus anglų gamtininko Č. Darvino (Charles Robert Darvin, 1809–1882) moksliniam veikalui „Apie rūšių kilmę“ (On the Origin of Species, 1859).
Komentarai nereikalingi (vok. Kommentar überflüssig) viskas aišku, papildomai aiškinti nereikia. Posakio autorius – vokiečių teisininkas H. štaubas (Hermann Staub, 1856–1904). Savo paskaitas, kalbas ir mintis jis dėstydavęs labai suprantamai, aiškiai ir argumentuotai, t.y. taip, kad jau niekam nekiltų klausimų. Tai jam pavykdavę, todėl savo dėstymą jis baigdavęs šia fraze. Mirus štaubui, Berlyne imta juokauti, esą ant jo antkapio yra tokia epitafija: „Čia ilsisi Štaubas. Komentarai nereikalingi“.
Kol kvėpuoju, tikiuosi (lot. Dum spiro, spero) kol esu gyvas, neprarandu vilties; perfrazuotas posakis yra viltis miršta paskutinė. Posakio autorystė skiriama romėnų politikui, filosofui ir oratoriui Ciceronui (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.), jį kartojo ir vėlesni romėnų autoriai.
Kokia musė įkando? sakoma, jei kas be aiškios priežasties yra suirzęs, priekabus, blogos nuotaikos. Seniau tikėta, jog į muses, sparvas ar kitus vabzdžius gali įsikūnyti velnias; įkandęs žmogui ar įlindęs jam į nosį, ausį ar burną, velnias priverčiąs žmogų keistai elgtis.
Klysti žmogiška (lot. Errare humanum est) reikia pakančiai žiūrėti tiek į kitų, tiek į savo klaidas. Posakio autorius – romėnų politikas, filosofas ir oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.): Cuiusvis hominis est errare, nullius nisi insipientis in errore perseverare ‘bet kas gali klysti, tačiau klaidos laikosi tik beprotis’. Krikščionybės laikais teologas ir filosofas šv. Augustinas (Aurelius Augustinus, 354–430) šį posakį perfrazavęs taip: Humanum fuit errare, diabolicum est per animositatem in errore manere ‘klysti žmogiška, bet atkakliai laikytis klaidos – velniška’; augustiniškoji formuluotė ilgainiui buvo sutrumpinta iki tokios: Errare humanum est sed perseverare diabolicum ‘klysti žmogiška, bet užsispirti – velniška’.
Klientas visada teisus (angl. The customer is always right) nereikia ginčytis su klientu ar pirkėju; reikia tenkinti visus jo reikalavimus ar kaprizus – toks esąs pagrindinis įmonės ar parduotuvės konkurencijos principas. Šis šūkis nuo 1924 m. buvo amerikiečių kilmės britų prekybos magnato H. Selfridžo (Harry Gordon Selfridge, 1858–1947) prekybos tinklo parduotuvėse Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Panašų lozungą – „Klientas niekada nebūna neteisus“ (pranc. Le client n’a jainais tort) turėjo viešbučių tinklas Ritz, priklausęs šveicarui C. Ricui (César Ritz, 1850–1918).
-> Kito akyje krislą įžiūri, o savojoje rąsto nemato – sakoma, kai kas nors ima smerkti kito smulkias ydas, pats turėdamas kur kas didesnių. Palyginimo autorius – Kristus, viename iš savo pamokslų skatinęs neteisti kitų: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? / Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip pašalinti krislelį iš brolio akies“.
Kišti nosį kur nereikia – neprašytam kištis į kitų reikalus, įkyriai domėtis svetimais privačiais dalykais. Posakis kilęs, apibūdinant gyvūnų apsiuostinėjimą rujos metu, pagal vok. Die Nase in jeden Dreck stecken ‘kišti nosį į kiekvieną mėšlą’.
|
|