|
-> Gyvasis lavonas (rus. жувой труп) – a) mirtinas ligonis ar fiziškai išsekęs žmogus; b) dvasiškai degradavęs žmogus, be jausmų, veiklos, pomėgių; c) laikinai atgaivintas numirėlis, zombis. Perfrazuota iš Naujojo Testamento: „Tikra našlė palikusi viena sudėjo viltis į Dievą ir dieną naktį maldauja bei meldžiasi. Bet našlė malonumų ieškotoja dar gyva būdama yra mirusi“. Literatūroje šis posakis pirmiausia pasirodė rusų poeto A. Puškino (1799–1837) poemoje „Poltava“, tačiau jį itin išpopuliarino rusų rašytojo L. Tolstojaus (1828– 1910) to paties pavadinimo pjesė (1900), kurioje pagrindinis veikėjas dvarininkas Fiodoras Protasovas imituoja savižudybę ir, slapstydamasis nuo žmonos bei draugų, ima gyventi su visuomenės padugnėmis, kol visiškai degraduoja.
Gero vėjo! taip linkima išplaukiantiems į kelionę ar žūklę. Linkėjimas atėjo iš burlaivių laikų, kai nuo palankaus vėjo priklausydavusi kelionės sėkmė.
Geriausia gynyba yra puolimas (angl. the best defence is a good offence ‘geriausia gynyba yra vykęs puolimas’). Sakoma apie kontrargumentus ar kontrpuolimą (karyboje, sporte, diskusijoje), kai gintis priverčiama užpuolusioji ar ketinanti pulti pusė. Minties užuominų ieškoma senovės kinų karo teoretiko Sun Tzu darbe „Karo menas“, datuojamame VI a. pr. m. e. Europoje knyga buvo pirmą kartą išversta į prancūzų kalbą (1782) ir padariusi didžiulę įtaką Napoleonui Bonapartui (Napoléon Bonaparte, 1769–1821, Prancūzijos imperatorius 1804–1814).
Geriau vėliau negu niekada (lot. Potius sero quam nunquam) suplanuoti geri darbai visada naudingi, net ir vėliau padaryti. Posakis iš romėnų istoriko T. Livijaus (Titus Livius, 59 pr. m. e.) veikalo „Nuo miesto įkūrimo“.
Geltonoji spauda (angl. Yellow press) periodiniai leidiniai, skelbiantys įvairius gandus, prasimanymus, skandalus, informaciją iš privataus garsenybių gyvenimo, kad tokiu būdu padidintų savo tiražą. Pavadinimas kilo iš 1896 m. JAV populiaraus komikso, kurio pagrindinis herojus buvo plikagalvis, kvailai besišypsantis atlėpausis berniukas su geltonais naktiniais marškiniais (The Yellow Kid). Komikso piešiniuose jis vaizduojamas besitrainiojantis geto gatvėmis ir bendraujantis su panašiais į save veikėjais, dažniausiai irgi vaikais, bei primityviai komentuojantis aktualijas. „Geltonojo vaikio“ kalba – skurdus geto žargonas, ant jo naktinių būdavo užrašytos reklaminių tekstų parodijos. Komikso leidėjas buvo Dž. Puliceris (Joseph Pulitzer, 1847–1911). Puliceriui perėjus dirbti pas laikraščių magnatą V. Herstą (William Randolph Hearst, 1863–1951) ir kartu ėmus leisti laikraštį New York World, konkurentai jų laikraščio turinį praminė geltonąja žurnalistika, o leidinius, spausdinančius tokios žurnalistikos kūrinius – geltonąja spauda. Dar žr. Bulvarinė spauda.
Geležinė uždanga (vok. Eiserner Vorhang, angl. Iron curtain) ideologinė ir fizinė riba, 1946–1989 m. skyrusi TSRS ir jos marionetines šalis nuo likusios Europos bei apskritai nuo Vakarų pasaulio. Geležinė grotuota uždanga iš tikrųjų buvo naudojama Vokietijos teatruose, kad scenos gaisro atveju atitvertų ją nuo žiūrovų salės. Pati sąvoka randama žydų babiloniškajame Talmude (V a.), Sotos traktate, kur rašoma: „Net geležinė pertvara negali atskirti Izraelio (žmonių) nuo jų dangiškojo tėvo“. Spėjama, kad pirmą kartą kaip metafora terminas buvo pavartotas skandinavų literatūroje apie 1901 m. Jį vartojo ir H. Velsas (Herbert George Wells, 1866–1946) fantastiniame romane „Dievų maistas“ (The Food of the Gods, 1904), apibūdindamas priverstinę vienatvę.
Geležinė ledi (angl. Iron lady) griežta, valdinga, ryžtinga vadovė. Pirmoji taip buvo praminta Didžiosios Britanijos politikė M. Tečer (Hilda Margaret Thatcher, g. 1925), baronienė (1992), Britanijos Konservatorių partijos vadovė (nuo 1975), šalies ministrė pirmininkė (1979–1990). Šią pravardę 1976 m. jai davė rusų karinis laikraštis už aštrias kapitalizmą ir demokratiją ginančias kalbas bei komunistinio režimo kritiką. M. Tečer neužsigavo ir po savaitės pareiškė priimanti šį titulą.
Gauti su motinos pienu (lot. Cum lacte nutricis suxisse ‘su žindyvės pienu įsiurbė’) apie savybes ar pažiūras, gautas ankstyvoje vaikystėje. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.). Posakį perfrazavęs šv. Augustinas (Aurelius Augustinus, 354–430), knygoje „Išpažintys“ teigęs, jog Kristaus vardą jo širdis priėmusi dar su motinos pienu.
-> Gamtos šauksmas (angl. The Call of the Wild) žr. Protėvių šauksmas.
Gamta nepakenčia tuštumos (lot. Natura abhorret vacuum) neprižiūrimoje ar nepuoselėjamoje vietoje vis vien kas nors atsiranda. Posakio autoriumi laikomas Renesano laikų prancūzų rašytojas F. Rablė (François Rabelais, 1494–1553), įdėjęs jį į „Girtų šnekas“ romane „Gargantiua ir Pantagriuelis“ (La vie de Gargantua et de Pantagruel, 1532–1564), kur tuo posakiu personažas ragina tarną pripilti jam vyno į taurę, nes toji jau tuščia.
|
|