|
-> Dangaus mana – netikėtai ir be pastangų atsiradęs reikiamas maistas ar kitos gėrybės. Posakis iš Senojo Testamento pasakojimo apie Mozės po dykumą vedžiojamą žydų tautą. Išalkusią ir dėl to iš nepasitenkinimo burbančią minią žydų dievas Jahvė šešias dienas maitinęs iš dangaus krintančiomis putpelėmis (mėsa) ir mana (duona), kuri krisdavusi rytais ir pasirodydavusi nudžiūvus rasai kaip „kažkas smulkaus, panašaus į grūdelius – taip smulkaus tarsi šerkšnas ant žemės“. „Izraelio namai pavadino tą duoną mana. Ji buvo panaši į koriandro sėklą, balta, o jos skonis buvo panašus į meduolių skonį“.
Damoklo kardas – nuolatinė didelė grėsmė. Graikų mite pasakojama, kad Sirakūzų valdovas Dionizas I Senasis, išklausęs pataikūniškus savo dvariškio Damoklo žodžius, jog valdovas esąs laimingiausias žmogus pasaulyje, puotos metu pasodinęs Damoklą į savo sostą, prieš tai virš jo liepęs pakabinti ant arklio ašuto aštrų kardą, tuo parodydamas, kad valdovo gyvenimas visai nepavydėtinas, nes jam nuolat gresia pavojai.
Dainuojančioji revoliucija – nesmurtinė, taiki visuomeninės santvarkos ar valdžios kaita. Terminas atsirado XX a. dešimtmečio pradžioje, apibūdinant 1988–1989 m. politines permainas Baltijos šalyse, kai bardų koncertai ir mitinguotojų dainavimas konsolidavo didžiąją visuomenės dalį siekti atkurti nepriklausomybę ir demokratinį valdymą.
Daiktas savyje (vok. Das Ding in sich) apie ką nors paslaptingą, neišaiškinamą. Posakio autorius – vokiečių filosofas I. Kantas (Immanuel Kant, 1724–1804), veikale „Grynojo proto kritika“ (Kritik der reinen Vernunft, 1781) tvirtinęs, kad žmogus galįs pažinti tik daiktų savybes, o ne pačius daiktus, kurie dėl to lieką daiktais savyje.
Civilizacijų konfliktas (angl. The Clash of Civilizations) vakarų krikščioniškosios ir rytų musulmoniškosios kultūros priešprieša. Posakio autorius – amerikiečių politologas S. Hantingtonas (Samuel Philips Huntington, g. 1927), taip pavadinęs savo straipsnį žurnale Foreign Affairs (1993), kuriame jis teigia, jog pasaulis po šaltojo karo yra susipriešinęs nebe ideologiniu, o konfesiniu ir vertybiniu pagrindu. Savo teoriją jis vėliau išplėtojo knygoje „Civilizacijų konfliktas ir pasaulio pertvarka“.
Chuliganas (angl. Hooligan) šiurkštus, destruktyvus žmogus, viešosios tvarkos pažeidėjas, mušeika. Paprastai kildinama iš airiškos pavardės Hooligan ar Houlihan. XIX a. pabaigoje tokiu charakteriu ir elgesiu esą garsėjo Londono priemiestyje smuklę laikiusio airio pavarde Hooligan šeima. Kiti šaltiniai nurodo K. Ruko (Clarence Rook, 1862– 1915) knygą „Chuligano naktys“ (The Hooligan Nights, 1899). Rašytojas teigia, jog žodis kilęs iš londoniečio Patriko Huligano pavardės. Pastarasis buvęs smulkus sukčius, vagišius bei lėbautojas, už policininko nužudymą nuteistas iki gyvos galvos ir miręs kalėjime.
Chamas – storžievis, įžūlus, neišauklėtas žmogus. Chamas (Hamas) buvo biblinio Nojaus vienas iš sūnų. Pasak Senojo Testamento, išsigelbėjęs nuo tvano, „Nojus, žemės artojas, buvo pirmasis, kuris įsiveisė vynuogyną. Jis gėrė vyno, pasigėrė ir gulėjo nuogas savo palapinėje. Hamas pamatė savo tėvo nuogumą ir papasakojo savo dviem broliams lauke. Tuomet Šemas ir Jafetas paėmė drabužį, užsidėjo jį ant abiejų pečių ir, eidami atbulomis, uždengė savo tėvo nuogumą. Kadangi jų veidai buvo nugręžti į kitą pusę, nuogo savo tėvo jie nematė“. Pamatyti tėvo ar motinos nuogumą judėjų paprotyne buvo didi nuodėmė. Išsiblaivęs ir sužinojęs apie Chamo poelgį, Nojus sūnų prakeikė ir pasmerkė vergauti broliams.
Cezaris nėra aukščiau už gramatikus (lot. Caesar non supra grammaticos) kad ir koks aukštas bebūtų pareigūnas, jis privalo paisyti specialistų nuomonės. Romėnų istorikas Kasijus Dio (Lucius Cassius Dio Cocceiannus) aprašė šio posakio atsiradimo istoriją. Kartą imperatorius Tiberijus (Tiberius Cęsar Augustus, 42 pr. m. e.) savo įsake pavartojęs nelotynišką žodį. Netrukus jis ekspertų atsiprašęs dėl to žodžio – esą jam taip išsprūdę todėl, kad pats buvęs labai susierzinęs dėl įsako priežasties. Vienas iš adresatų, vardu Atėjus Kapitas (Ateius Capito), atsakęs, jog, nors iki šiol tokios frazės niekas nevartojo, nuo šiol ji tapsianti norma, nes taip pasakęs imperatorius. Bet kažkoks Marcelas (Marcellus) Tiberijui atsakęs taip: „Tu, Cezari, gali suteikti Romos pilietybę žmonėms, o ne žodžiams“.
-> Cezario pjūvis (lot. Sectio caesarea) gimdymo būdas, kai vaisius išimamas operacijos keliu. Manoma, kad operacijos pavadinimas kilęs nuo Romos imperijos laikais veikusio įstatymo lex regia (‘karališkasis įstatymas’), reikalavusio, kad vaisius būtų išimtas iš įsčių mirus gimdyvei, jei reikia jį gelbėti. Šio įstatymo autoriumi laikomas Romos valdovas Numa Pompilijus (Numa Pompilius, 716– 673 pr. m. e.). įstatymo formuluotė buvusi tokia: Negat lex regia, mulierem, quę pręgnans mortua sit, humari, antequam partus ei excidatur; qui contra fecerit, spem animantis cum grauida peremisse uidetur ‘karališkasis įstatymas draudžia laidoti moterį, kuri mirė nėščia, prieš tai neišpjovus jos vaisiaus; kas elgiasi priešingai, atima viltį gyvam padarui’.
Cerberis – uolus, budrus ir piktas sargas. Graikų mituose Cerberis yra trigalvis šuo, saugantis įėjimą į mirusiųjų požemio karalystę. Paprastai lengvai įleidžia, tačiau stropiai sergi, kad niekas iš jos nebeišeitų. Cerberį iš požemių buvo atitempęs Heraklis parodyti Euristėjui (12-asis Heraklio žygis) ir vėl nugabenęs atgal. Cerberį savo muzika buvo užmigdęs Orfėjas, keliaudamas į mirusiųjų pasaulį susigrąžinti mylimosios Euridikės.
|
|