|
-> Būti po padu, būti nesavarankiškam, aklai klausyti kito asmens. Posakis kilęs iš daugeliui tautų pažįstamo vestuvinio prietaro: kas iš jaunavedžių pirmas užmins kitam ant kojos, to būsianti viršenybė šeimyniniuose santykiuose. Rytų tautose dar buvęs paprotys, kai nugalėtasis valdovas atsigula kniūbsčias priešais nugalėtoją, kad šis uždėtų ant jo savo koją.
Būti ar nebūti (angl. To be, or not to be: that is the question ‘būti ar nebūti – štai klausimas’) apie kritinį momentą, kai reikia dėl ko nors apsispręsti, priimti lemtingą sprendimą. Frazė iš princo Hamleto monologo anglų poeto ir dramaturgo V. Šekspyro (William Shakespeare, 1564–1616) tragedijoje „Hamletas“.
Burtas mestas (lot. Iacta alea est ‘kauliukas mestas’) apie galutinį sprendimą arba pradėtus ir nebeatšaukiamus veiksmus. Posakio autorius – romėnų istorikas Svetonijus (Gaius Suetonius Tranquillus), pavartojęs jį J. Cezario biografijoje, aprašydamas Cezario sprendimą nepaisyti Romos senato draudimo peržengti Rubikoną ir žygiuoti į Romą.
Buridano asilas (lot. Asinus Buridani inter duo prata ‘Buridano asilas tarp dviejų pievų’) žmogus, niekaip nepasirenkantis viena iš dviejų. Pasakojama, kad XIV a. prancūzų filosofas Ž. Buridanas (Jean Buridan, 1300–1358), iliustruodamas, jog nesą pasirinkimo laisvės, kaip pavyzdį paminėjo asilą tarp dviejų pievų: esą šis nudvėsiąs badu, nes niekaip nenuspręsiąs, į kurią eiti ėsti.
Bulvarinė spauda – pramoginiai lengvo turinio periodiniai leidiniai, skelbiantys įvairią reklamą gandus, prasimanymus, skandalus, informaciją iš privataus garsenybių gyvenimo ir pan. Pavadinimas atsirado XIX a. viduryje Prancūzijoje, kai Paryžiaus bulvaruose imta pardavinėti satyrinį savaitraštį Le Figaro (1826), laikraštį Le Matin ir kitus. Dar žr. Geltonoji spauda.
Blogio šaknis, kokių nors ydų, negerovių, blogo elgesio priežastis ar šaltinis. Posakis perfrazuotas iš Biblijos: „Savęs klausiate: ‘Kaip mes galime labiausiai priblokšti?’ ir: ‘Jame glūdi nelaimės šaknys!’“; „Visų blogybių šaknis yra godulystė“. Lietuvių publicistikoje pasitaiko ir šio posakio parafrazė „Išrauti blogį su šaknimis“.
Bjaurusis ančiukas – a) išskirtinis, negražus, nemėgstamas asmuo kolektyve ar šeimoje; b) bręstantis paauglys. Posakis iš to paties pavadinimo danų rašytojo H. K. Anderseno (Hans Christian Andersen, 1805–1875) pasakos apie naminės anties išperėtą gulbiuką, kurio išvaizda visi kiemo paukščiai bodėjosi, jį niekino, net išgujo iš kiemo. Vienumoje gulbiukas išaugo į gražią gulbę ir savo nuostabai buvo priimtas į šių karališkų paukščių būrį.
Bijok danajų, dovanas nešančių! (lot. Timeo Danaos et dona ferentes ‘bijau danajų, net dovanas nešančių’) perspėjimas apie galimą priešo klastą, veidmainiškai dangstomą dovanomis. Perfrazuotas posakis iš romėnų poeto Vergilijaus (Publius Vergilius Maro, 70–19 pr. m. e.) poemos „Eneida“, kur šiuos žodžius trojėnams sako žynys Laokoontas, stengdamasis atkalbėti juos nuo minties įsitempti į miestą graikų (danajų) jiems neva dovanotą medinį arklį; už tokį elgesį danajų globėja deivė Atėnė užsiundė ant Laokoonto dvi didžiules jūros gyvates, kurios pasmaugusios jį patį ir du jo sūnus. Dar žr. Trojos arklys.
-> Berti druską ant žaizdos, tai priminti skausmingus praeities išgyvenimus ar nelaimes. Senovėje druskos bėrimas ant žaizdos buvo vienas iš kankinimo ar tardymo būdų.
Belaukiant Godo (pranc. En attendant Godot) sakoma, apibūdinant pasyvumą, lūkuriavimą, delsimą vietoj aktyvių veiksmų. Posakis iš airių dramaturgo S. Beketo (Samuel Beckett, 1906–1989) to paties pavadinimo pjesės (1952), kurioje du valkatos leidžia laiką, laukdami kažkokio Godo, taip ir nepasirodančio scenoje.
|
|