|
-> Atėjau, pamačiau, nugalėjau (lot. Veni, vidi, vici) sakoma apie greitą svarbią pergalę. Šiais žodžiais Julijus Cezaris 25 (Gaius Iulius Caesar, 100–44 pr. m. e., valdė 49–44 pr. m. e.) laiške Romos senatui lakoniškai apibūdinęs savo pergalę prieš Ponto valdovą Farnaką.
Ašarų pakalnė (lot. Lacrimarum valle, angl. Valley of tears) – a) žemiškasis vargus gyvenimas (priešingybė gyvenimui Rojuje); b) kuri nors vietovė, nuolat ištinkama nelaimių; c) Ašarų slėnis Golano aukštumose Izraelyje, pavadintas taip po įtemptų mūšių 1973 m. Izraelio-Sirijos kare. Perfrazuotas posakis iš XI a. krikščioniškos giesmės Marijai „Sveika, Karaliene“ (Salve, Regina), giesmės autoriumi laikomas popiežius Grigalius VII (Ildebrando Aldobrandeschi di Soana; Gregorius VII, ~1020–1085, popiežius nuo 1073).
Asmens kultas (rus. Кульm лuчносmu) perdėtas, egzaltuotas kokio nors vadovo garbinimas, jo sudievinimas. Posakis paplito po TSRS kompartijos pirmojo sekretoriaus N. Chruščiovo (TSKP CK pirmasis sekretorius 1953–1964) pranešimo TSKP XX suvažiavime 1956 m. vasarį. Pranešime, pavadintame „Apie asmens kultą ir jo padarinius“, buvo pasmerkti J. Stalino vadovavimo šaliai metodai, sukritikuotas jo šlovinimas ir pavertimas vos ne „gyvuoju dievu“. Tačiau tolesnė istorija parodė, kad Rusijoje šis kultas priklauso ne tiek nuo vadovo, kiek nuo pačios visuomenės – ji pati linkusi sukurti asmens kultą, jei tik vadovas yra autokratas. Kitose šalyse ryškus asmens kultas buvo Hitlerio Vokietijoje, Musolinio Italijoje, Maodzeduno Kinijoje, Kimirseno šiaurės Korėjoje.
Armagedonas – didelis, kruvinas mūšis. Naujajame Testamente (apreiškime Jonui) šiuo žodžiu vadinama vieta, kur įvyksiąs paskutinis mūšis tarp gėrio ir blogio: „Jos (demonų dvasios) subūrė juos (viso pasaulio karalius) į vietovę, kuri hebrajiškai vadinasi Harmagedonas“. Manoma, kad tai Megido kalnai Izraelyje, kurie Senajame Testamente traktuojami kaip pralaimėjimo vieta.
Apskritas stalas (angl. Round table) sakoma apie diskusijas, kurių dalyviai turi vienodas teises reikšti savo nuomonę ir kurių tikslas pasiekti visuotinį susitarimą ar prieiti bendras išvadas. Pasak legendos, tokį stalą sugalvojęs britų karalius Artūras (King Arthur, V–VI a.), kad prie jo nebūtų nei geresnių, nei blogesnių vietų ir visi puotoje dalyvaujantys riteriai jaustųsi lygiateisiai.
Apsaugok, Dieve, nuo draugų, o nuo priešų aš ir pats apsisaugosiu. Sakoma, pabrėžiant draugų nepatikimumą, kai savo elgesiu ar žodžiais jie, patys to nenorėdami, gali pakenkti. Posakio autorystė skiriama prancūzų rašytojui ir filosofui Volterui (Voltaire, 1694–1778), nors jo kūryboje šios frazės nėra. Užuominos, kad Volteras būtų sakęs šiuos žodžius, nėra ir memuarinėje literatūroje apie jį.
Aplaužyti ragus – sutramdyti ką ar sumažinti per didelį jo pasitikėjimą savimi. Posakis atsirado XV–XVII a. per universitetų pirmakursių („fuksų“) inauguracijos apeigas, kai „iš gyvulių reikėdavo padaryti žmones“. Naujokams uždėdavę ragus, įstatydavę iltis, o vyresnieji kolegos visaip iš jų šaipydavęsi ir juos žemindavę. Pabaigoje ragus nulauždavę, iltis išlupdavę, ir dekanas naujuosius studentus įtraukdavęs į sąrašus.
Apie mirusius gerai arba nieko (lot. De mortuis nil nisi bene (bonum) ‘apie mirusius nieko, tik gera’). Sen. gr. filosofų biografo Diogeno Lęrcijaus (III a.) užrašytas posakis, jo paties priskiriamas gr. filosofui, vienam iš septyneto išminčių spartiečiui Chilonui (VI a. pr. m. e.), teigusiam „Nekalbėk pikto apie mirusį“.
-> Apdrabstyti purvais – apšmeižti. Posakis kilęs senų laikų papročio užmėtyti pasmerktąjį akmenimis. Už mažesnį nusižengimą būdavo apmėtoma purvu.
Antroji (Kita) medalio pusė sakoma, kai aptariamasis klausimas ar problema imama svarstyti kontrargumentais, t.y. kitu, priešingu požiūriu. Medalių kita pusė paprastai būna ne taip išdailinta, kaip aversas.
|
|