|
-> Liūto dalis – didžiausia ir geriausia ko nors dalis. Posakis kilęs iš romėnų poeto Fedro (Phaedrus, 15 pr. m. e.) pasakėčios apie karvę, ožką, avį ir liūtą, sumedžiojusius elnią, kurį liūtas paskirstęs taip: „Imu aš pirmą dalį, nes liūtu esu vadinamas, / O antrą duosit patys, nes esu narsus, / Trečioji teks dėl to, kad galios daug turiu, / O kas ketvirtą ims, tas smarkiai nukentės“.
Linčo teismas (angl. Lynch Law) minios susidorojimas su įtariamuoju be oficialaus tyrimo ir teismo. Paprastai motyvuojama galimai per maža bausme oficialiajame teisme arba galimu proceso vilkinimu. Iš posakio atsiradęs ir veiksmažodis linčiuoti ‘teisti Linčo teismu, susidoroti’. Terminas galėjo kilti iš šių asmenų pavardžių: V. Linčas (William Lynch, 1742–1820) iš Virdžinijos, organizavęs savigynos būrius, vykdžiusius pilietinę gynybą, gaudžiusius plėšikus bei juos baudžiusius. Č. Linčas (Charles Lynch, 1736–1796) savivale garsėjęs amerikietis pulkininkas, šerifas ir teisėjas, 1780 m., vykstant JAV Nepriklausomybės karui, ėmęs be teismo (dažniausiai plakimu) bausti tiek lojalistus, tiek ir įtariamus kriminalinius nusikaltėlius.
Likti prie suskilusios geldos – likti be visko, kas buvo pasiekta ar iškovota; patirti visų savo ambicingų vilčių krachą. Posakis iš A. Puškino (1799–1837) „Pasakos apie žveją ir žuvelę“, kurioje pasakojama apie auksinę žuvelę, pildžiusią vis didesnius žvejo žmonos norus, kol galop išpuikusios žvejienės norai tapę tokie įžūlūs, kad žuvelė palikusi juos abu su tuo, su kuo jie buvę pasakos pradžioje: su žemine vietoj trobos ar rūmų ir su suskilusia gelda prie slenksčio.
Liaudies balsas – dievo balsas (lot. Vox populi – vox dei) su kolektyvo ar visuomenės nuomone reikia skaitytis. Posakio autoriumi laikomas anglų poetas ir mokslininkas Alkuinas (Flaccus Albinus Alcuinus, 735–804), laiške imperatoriui Karoliui Didžiajam (Carolus Magnus) rašęs, jog nereikia paisyti tų, kurie sako, kad liaudies balsas esąs Dievo balsas, nes maištaujančios minios balsas artimas beprotystei.
Laužyti ietis – atkakliai ginti savo poziciją ar nuomonę, oponuoti, ginčytis. Posakis atėjo iš Viduramžių riterių turnyrų, kai du varžovai jodavę priešpriešiais išilgai barjero ir priartėję stengdavęsi bukos ieties smūgiu ištrenkti priešininką iš balno. Nuo smūgio ietys paprastai lūždavusios.
Laureatas (lot. laureatus ‘vainikuotas laurais’) konkurso nugalėtojas, apdovanotasis ar premijuotasis už žymius kultūros, meno ar mokslo laimėjimus. Visžalis laurų vainikas Antikoje buvo garbės ženklas. Sen. graikų dievas Apolonas vaizduojamas su laurų vainiku ant galvos; Graikijoje laurais vainikuodavo varžybų nugalėtojus – tiek sporto (tarp jų ir olimpiadų), tiek poezijos. Romoje laurų vainikas buvo karinės pergalės simbolis, juo vainikuodavo karo vadus ir imperatorius jų triumfo metu. Paprotys už nuopelnus vainikuoti laurais atgaivintas Renesanso Europoje.
Laukiniai Vakarai (angl. Wild West) XVIII-XIX a. JAV vakarai, kai jie dar buvo mažai kolonizuoti, kai juose klestėjo savivalė, nes įstatymai ten mažai tegaliojo.
Langas į Europą – Rusijos valdyta rytinė Baltijos pakrantė. Iš pradžių tai buvo Sankt Peterburgas (įkurtas 1703), vėliau – iš Švedijos per šiaurės karą (1700– 1721) atimta etnografinė Estija ir Latvijos Vidžemė su Rygos miestu. Posakio autorius – italų filosofas, rašytojas ir meno kritikas F. Algarotis (Francesco Algarotti, 1712–1764), keliavęs po Rusiją ir aprašęs įspūdžius veikale „Laiškai apie Rusiją“ (1759). Iš čia Algaročio posakis patekęs į A. Puškino (1799– 1837) poemą „Varinis raitelis“; Puškinas pastabose nurodo posakio autorių ir patį kontekstą: „Algarotis kažkur yra pasakęs: tai yra Peterburgas – tai langas, pro kurį Rusija žiūri į Europą“. Iš šios A. Puškino poemos istorikai paėmę ir posakį iškirsti langą į Europą, t.y. Rusijai užkariauti etnografinę Estiją, Latviją, vėliau – Lietuvą ir Lenkiją.
-> Laisvė, lygybė, brolybė (pranc. Liberté, égalité, fratenité) Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789) šūkis, nuo 1792 m. tapęs Prancūzijos Respublikos šūkiu, rašomu ir šalies simboliuose. XIX a. šis šūkis išpopuliarėjo Europos nacionalinio išsivadavimo karuose, jį mėgo ir socialdemokratai.
Laimės kūdikis (lot. Fortunae filius) laimingas ar sėkmę turintis žmogus. Posakio autorius – romėnų poetas Horacijus (Quintus Horatius Flaccus, 65–8 pr. m. e.).
|
|