Posakiai.lt

Kiekvienas turi nešti savo kryžių – apie susitaikymą su individualiais gyvenimo sunkumais, kurie esą likimo skirti. Posakis grįstas Naujojo Testamento pasakojimais apie myriop nuteistą Kristų, nešusį jam skirtą kryžių į savo bausmės vietą. Apie būsimas kančias ir smurtinę savo mirtį Kristus žinojęs iš anksto, apie tai yra užsiminęs ir savo mokiniams, tačiau nesistengęs koreguoti likimo, nes laikęsis jam žinomo scenarijaus, to kas buvo numatyta jo tėvo Dievo (Jahvės) ir pranašų. Kryžiaus nešimo metaforą Kristus vartojęs ir savo kalbose: „Jėzus pasakė visiems: ‘Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi’. Taip pat žr. Kryžiaus keliai.

Kiekvienam – savo (lot. Suum cuique) kiekvienam priklauso tai, ko jis nusipelnęs. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.): suum cuique pulchrum est ’kiekvienam savo yra gražiausia’. Romėnų teisininkas Ulpianas (Domitius Ulpianus) šį posakį įtraukė į teisinį principą: ‘gyventi dorai, nieko nežeisti, kiekvienam duoti tai, kas jam priklauso’. Ilgainiui posakis įgavo platesnį, ne vien juridinį kontekstą. XX a. viduryje šį posakį liūdnai išpopuliarino naciai, iškabinę jį virš Buchenvaldo mirties stovyklos vartų (vok. Jedem das Seine).

Kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip (rus. ‘visos laimingos šeimos panašios, kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip’) sakoma patariant netaikyti nedarnioms ar iširusioms šeimoms vieno vertinimo standarto. Posakis paimtas iš rusų rašytojo L. Tolstojaus (1828–1910) romano „Ana Karenina“, vaizduojančio nelaimingą Anos santuoką, dar sukomplikuotą meilės trikampiu, ir tragišką herojės žūtį.

Ketvirtoji valdžia (angl. The fourth power) politinė žiniasklaida. Demokratinėje visuomenėje yra trys nepriklausomos valdžios: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisėsauga. Kadangi žiniasklaida turi didžiulę įtaką rinkėjams ir pirmųjų trijų valdžių kontrolei, ją vadina ketvirtąja valdžia.

Kas tu esi, aš buvau; kas dabar esu, ir tu būsi (lot. Quod tu es, ego fui; quod nunc sum, et tu eris) mirusiojo žodžiai jo kapą atėjusiam lankyti gyvajam. Epitafija, paplitusi daugelyje kalbų. Spėjama, kad jos autorius yra Viduramžių mokslininkas, pedagogas ir poetas Alkuinas (Alcuinus Flacus, ~735–804).