|
-> Kiekvienas turi nešti savo kryžių – apie susitaikymą su individualiais gyvenimo sunkumais, kurie esą likimo skirti. Posakis grįstas Naujojo Testamento pasakojimais apie myriop nuteistą Kristų, nešusį jam skirtą kryžių į savo bausmės vietą. Apie būsimas kančias ir smurtinę savo mirtį Kristus žinojęs iš anksto, apie tai yra užsiminęs ir savo mokiniams, tačiau nesistengęs koreguoti likimo, nes laikęsis jam žinomo scenarijaus, to kas buvo numatyta jo tėvo Dievo (Jahvės) ir pranašų. Kryžiaus nešimo metaforą Kristus vartojęs ir savo kalbose: „Jėzus pasakė visiems: ‘Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi’. Taip pat žr. Kryžiaus keliai.
Kiekvienas yra savo laimės kalvis (lot. Suae quisqe fortunę faber est) laimė priklauso nuo paties žmogaus, jo veiklos ir elgesio. Posakio autorystė skiriama romėnų politikui Apijui Aklajam (Appius Claudius Caecus, ~340–273 pr. m. e.), palikusiam pirmąją lotyniškai užrašytą kalbą, kalendorių, nutiesusiam garsųjį Via Apia kelią iš Romos į Kapują, taip pat pirmąjį Romos akveduką.
Kiekvienam – savo (lot. Suum cuique) kiekvienam priklauso tai, ko jis nusipelnęs. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.): suum cuique pulchrum est ’kiekvienam savo yra gražiausia’. Romėnų teisininkas Ulpianas (Domitius Ulpianus) šį posakį įtraukė į teisinį principą: ‘gyventi dorai, nieko nežeisti, kiekvienam duoti tai, kas jam priklauso’. Ilgainiui posakis įgavo platesnį, ne vien juridinį kontekstą. XX a. viduryje šį posakį liūdnai išpopuliarino naciai, iškabinę jį virš Buchenvaldo mirties stovyklos vartų (vok. Jedem das Seine).
Kiekviena valdžia – nuo Dievo – apie paklusnumą valdžiai, susitaikymą su jos daromomis neteisybėmis. Perfrazuota iš Naujojo Testamento Pauliaus laiško romiečiams: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą“.
Kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip (rus. ‘visos laimingos šeimos panašios, kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip’) sakoma patariant netaikyti nedarnioms ar iširusioms šeimoms vieno vertinimo standarto. Posakis paimtas iš rusų rašytojo L. Tolstojaus (1828–1910) romano „Ana Karenina“, vaizduojančio nelaimingą Anos santuoką, dar sukomplikuotą meilės trikampiu, ir tragišką herojės žūtį.
Kiek žmonių, tiek nuomonių (lot. Quod capita, tot sensus ‘kiek galvų, tiek protų’) sakoma, kai sunku prieiti bendrą nuomonę. Perfrazuota iš romėnų poeto Horacijaus (Quintus Horatius Flaccus, 65–8 pr. m. e.) „Satyrų“.
Ketvirtoji valdžia (angl. The fourth power) politinė žiniasklaida. Demokratinėje visuomenėje yra trys nepriklausomos valdžios: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisėsauga. Kadangi žiniasklaida turi didžiulę įtaką rinkėjams ir pirmųjų trijų valdžių kontrolei, ją vadina ketvirtąja valdžia.
Kelrodė žvaigždė – veiklos ar kelionės orientyras. Pavadinimas kilęs iš Naujojo Testamento pasakojimų apie tris karalius, ėjusius pagal žvaigždę pasveikinti gimusio Kristaus: „Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis“.
-> Kas tu esi, aš buvau; kas dabar esu, ir tu būsi (lot. Quod tu es, ego fui; quod nunc sum, et tu eris) mirusiojo žodžiai jo kapą atėjusiam lankyti gyvajam. Epitafija, paplitusi daugelyje kalbų. Spėjama, kad jos autorius yra Viduramžių mokslininkas, pedagogas ir poetas Alkuinas (Alcuinus Flacus, ~735–804).
Kas patikrins pačius tikrintojus? apie nepasitikėjimą valdžios ar komisijų kompetencija ar apie jų savivaliavimą. Posakis atsirado, perfrazuojant romėnų poeto Juvenalio (Decimus Iunius Iuvenalis) vienoje iš „Satyrų“ iškeltą klausimą: „‘Saugok, velkę užsklęsk!‘ Bet kas gi sargus išsaugos?! / Elgias žmona apdairiai ir pradeda viską nuo sargo…“.
|
|