|
-> Jei Dievo nebūtų, jį reikėtų išgalvoti (pranc. Si Dieu n ‘existait pas, ilfaudrait l’inventer) apie legendą, gandą ir pan., reikalingą visuomenės ar kolektyvo interesams. Posakio autorius – prancūzų filosofas ir rašytojas Volteras (Voltaire, 1694– 1778), pavartojęs jį 1769 m. eiliuotame linkėjime anoniminiam autoriui, parašiusiam ateistinę „Knygą apie tris melagius“ (1768), kurioje negailestingai kritikuojamos trys pasaulinės religijos. Nors Volteras skeptiškai žiūrėjo į bažnyčią, tačiau religiją be fanatizmo traktavo kaip būtiną priemonę neapsišvietusiai visuomenei morališkai pažaboti.
Jėga – vienybėje (lot. Viribus unitis) sakoma apie visuomenės ar kolektyvo konsolidaciją, siekiant bendro tikslo. Šūkio autorius – Juozapas fon Bergmanas, austrų erchercogo Karlo vaikų mokytojas. 1848 m. šį šūkį viešai paskelbė daugiatautės Austrijos ir Vengrijos imperatorius Pranas Juozapas I (Franz Joseph I, 1830–1916, valdė 1848–1916). Kiek perfrazuotas šis šūkis buvo ant lietuviškų pinigų tarpukario Lietuvoje: „Tautos jėga – vienybėje“.
Jaunystės nuodėmės, sakoma pateisinant savo poelgius, padarytus jaunystėje, jei dabar jie atrodo netoleruotini. Posakis imtas iš Senojo Testamento: „Esu sugėdintas ir raustu, – priekaištauju sau už savo jaunystės nuodėmes“; „Mano jaunystės nuodėmes ir kaltes užmiršk, – savo ištikima meile dėl savo gerumo atsimink mane, Viešpatie!“.
Įtaisyti ragus (vok. Horner aufsetzen; pranc. Planter les cornes) apie žmonos seksualinę neištikimybę. Posakis turi kelias kilmės versijas. Mėginama sieti su graikų mitu apie Akteoną, kurį medžioklės deivė Artemidė pavertusi elniu už tai, kad šis netyčia pamatęs ją nuogą. Taip pat pasakojama, kad senovės germanai turėję tradiciją, pagal kurią žmona, išlydėdama vyrą į karą, uždėdavusi jam ragais puoštą šalmą ir iki vyro grįžimo būdavusi laisva nuo vedybinių įsipareigojimų.
Išvaizda apgaulinga (lot. Frontis nulla fides ‘išvaizdai – jokio pasitikėjimo’) perspėjimas, jog nereikia spręsti apie ką nors iš pirmo žvilgsnio: graži žmogaus išvaizda dar nereiškia, kad žmogus yra geras, ir atvirkščiai. Posakis atėjęs iš romėnų poeto Juvenalio (Decimus Iunius Iuvenalis) „Satyrų“: „Niekad veidais netikėk! Juk matyti orių paleistuvių / gatvėmis vaikštant visur“.
Išradinėti dviratį – gaišti laiką, išradinėjant tai, kas jau išrasta. Dviratis užpatentuotas 1818 m., dviratis su pedalais išrastas 1853 m., o apie 1867 m. Prancūzijoje pradėta serijinė dviračių gamyba. Dviračio prototipų randama jau senovės Egipto piešiniuose, Pompėjos freskose, Leonardo da Vinčio (Leonardo da Vinci, 1452–1519) mokinių brėžiniuose. Tačiau tikruoju dviračio išradėju laikomas vokietis K. Draizas (Karl Wilhelm K. Drais, 1785–1851).
Išmušti pagrindą iš po kojų – atimti pragyvenimo šaltinį ar sugniuždyti morališkai. Posakis kilo iš nuteistųjų korimo būdo, kai kariamajam budelis iš po kojų išmušdavęs atramą ar atverdavęs grindyse įtaisytą angą.
Išmušti iš balno – atimti iš ko valdžią ar sugriauti argumentus. Posakis kilo Viduramžiais iš riterių turnyrų, per kuriuos priešpriešiais joję raiteliai susitikę stengdavęsi bukomis ietimis ištrenkti vienas kitą iš balno. Dar žr. Laužyti ietis.
-> Išleisti džiną iš butelio – sukelti ar leisti kilti sunkiai kontroliuojamai ar visai nevaldomai situacijai. Posakis kilo iš arabų pasakų apie induose užkimštus džinus, t. y. dvasias, kurios savo išvaduotojui galinčios tiek padėti, tiek kenkti.
Išgerti taurę iki dugno – garbingai iškęsti sunkumus ar kančias. Posakis iš Senojo Testamento: „Atsibusk, atsibusk! Atsikelk, Jeruzale! Tu gėrei pykčio taurę, kurią laikė Viešpaties ranka, išgėrei iki dugno indą – svaigią taurę!“. Motyvas yra ir Naujajame Testamente: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“. „Dievas atsiminė didžiąją Babelę, kad jai duotų savo rūstybės ir įniršio vyno taurę“.
|
|