Posakiai.lt

Ezopo kalba (lot. Aesopei logi) alegorijomis, metaforomis, užuominomis pasakyta mintis. Sen. graikų rašytojas Ezopas (Aesopus, VI a. pr. m. e.) yra seniausias žinomas pasakėčių autorius. Jo pasakėčios „Vilkas ir ėriukas“, „Vilkas avies kailiu“, „Lapė ir gervė“, „Lapė ir vynuogės“ ir kt. per literatūrą tapo folklorizuotos daugelyje tautų; Ezopu sekė, jį vertė ar plagijavo kiti pasakėčių kūrėjai. Ezopo kalba Lietuvoje buvo ypač populiari sovietmečiu, kai atviru tekstu pasakyta kritinė ar ideologiškai netinkama mintis buvo stropiai cenzūruojama, todėl rašytojai ją maskuodavę įvairiomis alegorijomis, aliuzijomis, palyginimais, užuominomis ir pan.

Esu, kas esu (lot. Sum quod sum) sakoma, akcentuojant savo individualumą ir nenorą paisyti patarimų keistis. Posakio autorius – šv. Augustinas (Aurelius Augustinus, 354–430), pasak kurio, tai buvę apaštalo Pauliaus žodžiai.

Eiti per ugnį ir vandenį, įveikti įvairiausius sunkumus ir kliūtis. Posakis atėjo iš Senojo Testamento: „Tu leidai, kad 48 žmonės jotų mums ant sprando, – perėjome per ugnį ir vandenį, – bet tu išvedei mus į saugią vietą“; „Kai brisi per gilius vandenis, būsiu su tavimi, – upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, – liepsnos tavęs nepraris, nes aš esu tavo Dievas, kuris tave gelbsti“.

Duoti toną – lemti pokalbio temą ar nuostatą, padaryti įtaką kitų elgesiui, nuomonei. Posakis atėjęs iš muzikų terminijos – dirigentas prieš kūrinio atlikimą nurodo garso aukštį – toną.

Duona kasdieninė, apie ką nors gyvybiškai svarbų. Posakis iš Naujojo Testamento, iš Kristaus pateiktos naujoviškos maldos „Tėve mūsų“: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“.