Armagedonas

Armagedonas – didelis, kruvinas mūšis. Naujajame Testamente (apreiškime Jonui) šiuo žodžiu vadinama vieta, kur įvyksiąs paskutinis mūšis tarp gėrio ir blogio: „Jos (demonų dvasios) subūrė juos (viso pasaulio karalius) į vietovę, kuri hebrajiškai vadinasi Harmagedonas“. Manoma, kad tai Megido kalnai Izraelyje, kurie Senajame Testamente traktuojami kaip pralaimėjimo vieta.

Apskritas stalas

Apskritas stalas (angl. Round table) sakoma apie diskusijas, kurių dalyviai turi vienodas teises reikšti savo nuomonę ir kurių tikslas pasiekti visuotinį susitarimą ar prieiti bendras išvadas. Pasak legendos, tokį stalą sugalvojęs britų karalius Artūras (King Arthur, V–VI a.), kad prie jo nebūtų nei geresnių, nei blogesnių vietų ir visi puotoje dalyvaujantys riteriai jaustųsi lygiateisiai.

Apsaugok, Dieve, nuo draugų, o nuo priešų aš ir pats apsisaugosiu

Apsaugok, Dieve, nuo draugų, o nuo priešų aš ir pats apsisaugosiu. Sakoma, pabrėžiant draugų nepatikimumą, kai savo elgesiu ar žodžiais jie, patys to nenorėdami, gali pakenkti. Posakio autorystė skiriama prancūzų rašytojui ir filosofui Volterui (Voltaire, 1694–1778), nors jo kūryboje šios frazės nėra. Užuominos, kad Volteras būtų sakęs šiuos žodžius, nėra ir memuarinėje literatūroje apie jį.

Aplaužyti ragus

Aplaužyti ragus – sutramdyti ką ar sumažinti per didelį jo pasitikėjimą savimi. Posakis atsirado XV–XVII a. per universitetų pirmakursių („fuksų“) inauguracijos apeigas, kai „iš gyvulių reikėdavo padaryti žmones“. Naujokams uždėdavę ragus, įstatydavę iltis, o vyresnieji kolegos visaip iš jų šaipydavęsi ir juos žemindavę. Pabaigoje ragus nulauždavę, iltis išlupdavę, ir dekanas naujuosius studentus įtraukdavęs į sąrašus.

Apie mirusius gerai arba nieko

Apie mirusius gerai arba nieko (lot. De mortuis nil nisi bene (bonum) ‘apie mirusius nieko, tik gera’). Sen. gr. filosofų biografo Diogeno Lęrcijaus (III a.) užrašytas posakis, jo paties priskiriamas gr. filosofui, vienam iš septyneto išminčių spartiečiui Chilonui (VI a. pr. m. e.), teigusiam „Nekalbėk pikto apie mirusį“.

Apdrabstyti purvais

Apdrabstyti purvais – apšmeižti. Posakis kilęs senų laikų papročio užmėtyti pasmerktąjį akmenimis. Už mažesnį nusižengimą būdavo apmėtoma purvu.

Antroji (kita) medalio pusė

Antroji (Kita) medalio pusė sakoma, kai aptariamasis klausimas ar problema imama svarstyti kontrargumentais, t.y. kitu, priešingu požiūriu. Medalių kita pusė paprastai būna ne taip išdailinta, kaip aversas.

Antrasis aš

Antrasis aš (lot. Alter ego) a) giminiška siela, bendramintis, artimas draugas; b) slaptoji asmenybės dalis, be socialinės kaukės, dažnai kontrastuojanti su oficialiąja. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.), pavartojęs jį galininko linksniu: ‘save kaltinu daug labiau, kviečiu tave tarsi save antrąjį kaip savo kaltės bendrininką’. XIX a. pradžioje posakis imtas vartoti, apibūdinant šizofrenijos simptomus, kurių vienas ryškiausių yra „antrojo aš“ aktualizavimas ir dėl to atsirandąs konfliktiškas asmenybės susidvejinimas. „Antrojo aš“ fenomenas imtas naudoti psichoanalizėje, taip pat literatūroje. Pats asmenybės dvilypumo motyvas yra senas, mitologinis, iliustruojamas sakmėmis apie vilkolakius, turintis apibendrintą gėrio ir blogio kovos potekstę.

Amžinoji ugnis

Amžinoji ugnis (angl. Eternal flame, rus. Večnij ogon) nuolat deganti ugnis prie memorialų žuvusiems kariams. Pirmą kartą ji buvo uždegta Paryžiuje prie Triumfo arkos 1920 m. lapkričio 11 d. Nežinomojo kareivio memoriale, pažymint kritusiuosius I pasauliniame kare. Amžinosios ugnies tradicija netrukus paplito ir kitose Europos šalyse. Amžinosios ugnies pirmtakė buvo pagonybės laikais nuolat kurstoma šventoji ugnis. Graikijoje negęstanti ugnis degė Apolono šventykloje Delfuose, sen. Romoje ją kurstė vestalės židinio deivės Vestos šventykloje. Romai IV a. pradžioje priėmus krikščionybę, ankstesnės religijos šventyklas pradėta naikinti. Vestos šventykla, stovėjusi Romos forume, buvo sudeginta 391 m.

Amžinasis variklis

Amžinasis variklis (lot. Perpetuum mobile) hipotetinis mechanizmas, galįs veikti, neimdamas energijos iš aplinkos. Pirmieji bandymai sukonstruoti nesustojantį mechanizmą yra iš XII a., jų ypač pagausėjo vėlyvaisiais Viduramžiais ir Renesanse; tokie bandymai nesibaigia ir šiais laikais.