Posakiai.lt

Tikslas pateisina priemones (it. Il fine giustifica a mezzi) sakoma, norint pateisinti nelegalias, nehumaniškas ar brutalias priemones, siekiant kilnaus ar visuomenei svarbaus tikslo. Minties (bet ne posakio) autoriumi laikomas italų politikos filosofas, istorikas, muzikas ir rašytojas N. Makiavelis (Niccolo di Bernardo dei Machiavelli, 1469–1527). Knygoje „Valdovas“ jis rašo: ‘valdovas, ypač naujas valdovas, negali vadovautis visu tuo, dėl ko žmonės yra laikomi gerais, kadangi, norėdamas išsaugoti valstybę, dažnai esti priverstas sulaužyti savo žodį, nepaisyti artimo meilės, žmoniškumo ir religijos.’). Taip pat: ‘apie žmonių darbus, ypač apie valdovų, nes jų į teismą nepašauksi, sprendžiama pagal jų rezultatus. Tegu tik valdovas laimi ir išsaugo savo rankose valstybę – ir kiekvienas visas jo priemones laikys garbingomis ir vertomis pagyrimo’.

Tik neliesk mano apskritimų! (lot. Noli tangere circulos meos!) sakoma, kai kas nors kėsinasi į asmens kūrinius ar vertybes. Sen. graikų matematikas ir išradėjas Archimedas (Archimedes, 287–212 pr. m. e.) savo mokslo darbus branginęs labiau už gyvybę, nes šiuos priešmirtinius žodžius, turėdamas galvoje savo brėžinius ir skaičiavimus, jis esą pasakęs įsiveržusiam jo žudyti romėnų kariui. Užėmę Archimedo gimtuosius Sirakūzus, romėnai pirmiausia ieškojo, kaip nužudyti mokslininką, kurio sukonstruotais gynybiniais įrenginiais ir mašinomis buvo pridaryta daug nuostolių miestą šturmavusiai Romos kariuomenei.

Tas saldus žodis – laisvė (lot. Dulce nomen libertatis) apie žmogaus polinkį visur siekti sau laisvės. Posakio autorius – romėnų politikas, filosofas ir oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.). Piktindamasis Sicilijos gubernatoriaus savivaliavimu ir vieno Romos piliečio sumušimu, jis sušukęs: O nomen dulce libertatis! o ius eximium nostrę civitatis! (‘o saldus žodi – laisve! o aukščiausioji mūsų valstybės teise!’), apeliuodamas į tai, kad šias vertybes gubernatorius yra pamynęs.

Tarp kūjo ir priekalo (vok. Hammer und Amboß ‘kūjis ir priekalas’) apie situaciją, kai pavojus gresia iš abiejų pusių. Posakio autorius – vokiečių rašytojas F. Špilhagenas (Friedrich von Spielhagen, 1829–1911), parašęs tokio pat pavadinimo romaną (1869).

Tarp dangaus ir žemės apie neaiškią ar dviprasmišką kieno nors padėtį, situaciją ir būtinybę ją keisti. Posakis atėjo iš Senojo Testamento, iš epizodo apie Dovydo priešininko Absalomo mirtį: „Absalomas netikėtai susidūrė su Dovydo šalininkais. Absalomas jojo ant savo mulo, ir jo mulas palindo po didžiulio ąžuolo šakų raizginiu. Jo galva įkliuvo į ąžuolą, jis likosi kaboti tarp dangaus ir žemės, o mulas, ant kurio jis sėdėjo, nuėjo sau“. Taip bejėgiškai kabantį Absalomą jo priešai netrukus nužudė.