|
|
Kartą susirinkusi minia, besiklausydama didžio išminčiaus pamokymų, ėmė jo klausinėti ir prašyti praktiškų patarimų. Tarp kitų klausimų buvo ir toks:
– Sakyk, gerbiamasis, kaip išsigydyti ir gyvenime nebedaryti nuodėmių?
Išminčius, išgirdęs tokį keistą klausimą, nesutriko ir taip patarė:
– Prisirauk paklusnumo šaknies, prisiskink dvasios tyrumo žiedų, prisiskabyk kantrybės lapų, nuraškyk nuoširdumo vaisių, jokiu būdu neliesk svetimoteriavimo vyno! Viską sudžiovink susilaikymo pasninku, sudėk gerų darbų keptuvėn, suvilgyk atgailos ašaromis, pasūdyk artimo meilės druska, pridėk dosnumo, apibarstyk susitaikymo milteliais, įmaišyk nuolankumo ir nusižeminimo pagardo ir kasdien vartok po tris šaukštus didesnei Dievo garbei ir šlovei. Renkis teisuolio drabužiais, pamiršk tuščią tauškalynę, nes vėl peršalsi ir sunkiai susirgsi nuodėme.
Mes žinome, kad nėra receptų nuo nuodėmių. Užtat ir pakelkime taures – vis tiek šventi nemirsime.
Kažkas davė žmogui žolynėlį ir pasakė:
– Tai stebuklinga žolelė. Kai įsikiši ją į rankovę, tapsi nematomas, o tu matysi visus.
Žmogelis patikėjo šiais žodžiais ir tuojau nuėjo į parduotuvę. Jis išsirinko prekių, susidėjo į kišenes, įsikišo žolynėlį į rankovę ir ramiai patraukė durų link. Parduotuvės savininkas jį sučiupo ir pradėjo mušti. Mušamasis linksmai sušuko:
– Mušk, mušk, velniai tavęs nematė, mušk! Tu juk vis vien manęs nematai!
Prisipažinkime – ir mes vaikystėje dažnai pagalvodavome, kaip būtų gera turėti stebuklingą kepurę ar kitą tokį daiktą, su kuriuo taptum nematomas.
Tad pakelkim taures už amžinai palaidotas mūsų svajones.
Du kvailiai išėjo pasivaikščioti. Jiedu priėjo kryžkelę. Vienas patraukė kairėn, kitas dešinėn. Po kurio laiko kvailiai susitiko kalno papėdėje. Vienas kažką laiko sugniaužęs rankoje.
– Ką tu čia turi? – susidomėjo antrasis.
– Spėk! – siūlo pirmasis.
– Paukščiuką.
– Ne.
– Gėlytę.
– Irgi ne.
– Dabar žinau. Tu laikai arklį.
Pirmasis truputį pragniaužia kumštį, žvilgteli į vidų ir sako:
– O dabar spėk, kokio jis plauko…
Ir šit staiga pradeda lyti. Pirmasis turi skėtį, kitas be skėčio. Šis ir sako:
– Greičiau išskleisk lietsargį.
– Nepadės, – pasigirdo atsakymas.
– Kaip tai nepadės? Lietsargis apsaugo nuo lietaus.
– Bet jis visas kaip rėtis.
– Tai kam tu jį pasiėmei?
– Aš maniau, kad nelis.
Tad pakelkime taures už laimingus nelaiminguosius.
Eina žmogus gatve ir visą laiką pliauškina delnais.
– Ką čia tamsta veiki? – susidomėjęs paklausė praeivis.
– Vaikau krokodilus.
– Bet juk čia nėra jokių krokodilų.
– Todėl ir nėra, kad juos išvaikau.
Staiga beprotis gatvėje ėmė vaikyti žmones. Jį sugavo ir nuvedė į policiją. Atvestasis tuojau nurimo ir grįžo jam sveikas protas. Policijos komisaras jo paklausė:
– Įdomu, kaip tai įvyko, kad tamsta staiga pasveikai.
– Pone viršininke, aš jūsų bijau! – atsakė žmogelis.
– Kodėl manęs bijai?
– Todėl, kad tamsta turi proto mažiau, o jėgos daugiau negu aš.
Pakelkime taures už jėgą, kuri daro stebuklus.
Mūsų bočių išmintis apie orą.
Jeigu žvirblis čirškia ir maudosi balutėje, – atšils.
Jeigu traktorininkas tyso klane ant tako ir dainuoja – jau įkaito.
Jeigu šuo ėda žolę, tai arba jūs jo nepašeriate, arba antroji sausio pusė bus labai šalta.
Jeigu volungė švilpauja – bus lietaus.
Jeigu, gavus algą, grįžtant namo vėjas kišenėje švilpauja, – namuose bus audra su perkūnija.
Jeigu kikilis čiulba skardžiai: „fiu-fiu-fiu-di-di-di-lia-lia-lia-vi-vi-vi-čiū!“ – prieš giedrą.
Jeigu iš balkono šliūkštelsi kibirą vandens ir giesmė staiga nutruks, – tai buvo ne kikilis, o jūsų dukters gerbėjas. Tačiau giedra vis tiek bus.
Taigi pakelkime taures už geras permainas. Nebūtinai tos permainos turi būti oro!
Susitinka du narkomanai. Vienas šypsodamasis ir sako:
– Vakar aš susapnavau, kad man padovanojo „Mersedesą“. Ir aš ėmiau važinėti ten ir atgal, ten ir atgal. Visi mane tik sveikina, tik pavydo žvilgsniais telydi…
– Tai niekis! Mano sapnas nuostabesnis: guliu aš ant sofos. Staiga pas mane į svečius ateina Sofi Loren. Aš su ja maloniai leidžiu laiką. Išsikvėpiau… Visai jėgų nebeturiu. Tik ji išėjo, įsivaizduoji, pas mane ateina Madona. Bet aš – visiškas bejėgis.
– O kodėl tu manęs nepakvietei? Aš būčiau neapsikiaulinęs.
– Aš pasižiūrėjau per langą, o tu su „Mersedesu“ duodiesi… Ne moterys tau tada galvoje buvo.
Siūlau tostą už tuos, kurie gražias svajones bent sapnuose pamato.
Meilužis lovoje su gražuole linksmai leidžia laiką. Staiga skambutis į duris.
– Vyras grįžo! – susijaudinusi šnibžda meilužė. Ji greitai pašoka, tarpduryje sutinka vyrą su šiukšlių kibiru rankoje. – Brangusis, kol tu nenusirengei, būk geras, išnešk šiukšles.
Tuo metu meilužis tuo pasinaudoja: greitai apsirengia ir išeina. Eina ir galvoja:
– Na, ir protinga mano meilužė.
Paskambina į savo buto duris. Žmona jį sutinka su šiukšlių kibiru ir sako:
– Būk gerutis, išnešk šiukšles, kol nenusirengęs.
Vyras eina, neša šiukšles ir galvoja:
– Meilužės nepalyginsi su žmona: manoji apsileidusi – netgi negalėjo išnešti šiukšlių anksčiau.
Ak, tas šiukšlių kibiras?! Su juo susijusi ne viena šeimos tragedija, barniai. Šiukšlių kibiras gali būti net mirties priežastimi. Paklausykite. Du vyrai susitinka aname pasaulyje.
– Kaip tu numirei? – klausia vienas.
– Sušalau, o tu kaip? – domisi antrasis.
– Aš tai numiriau iš juoko.
– Kaip tai?
– Viešėjau pas meilužę… Staiga skambutis į duris. Grįžta vyras. Aš iš siaubo nebežinau, ką daryti. O ji paduoda jam šiukšlių kibirą… Kol jis sugrįžo, aš spėjau apsirengti ir greitai išeiti. Grįžtu namo. Skambinu į duris, o žmona man kiša kibirą su šiukšlėmis. Aš viską supratau. Įpuolu į kambarį, viską perverčiu, bet nieko nerandu. Atsisėdau ant sofos, juokiausi, juokiausi ir miriau iš juoko.
– Kvailys, – atšovė antrasis. – Jei būtum pažvelgęs į šaldytuvą, šiandien būtume abu gyvi.
Pakelkime taures už tai, kad tik ką parėjus namo nereikėtų nešti šiukšlių.
Jūreivio žmona išlydi vyrą į tolimąjį plaukiojimą.
Grįždama namo ji užsuka į turgų. Šį tą nusipirkusi jau suko namo. Gi žiūri, vienas raumeningas vyrukas ant staliuko pasidėjęs stiklainį su užrašu: „Uodas, atliekantis visas vyro funkcijas“. Jūreivio žmona susidomėjo. Pagalvojusi, jog vyras grįš tik po metų, nusipirko stiklainį su uodu. Pardavėjas jai ir savo telefoną duoda:
– Jeigu kas ne taip, tuojau paskambinkite! – pasakė jis.
Jauna moteris namie nusirengia ir atidaro stiklainį.
– Pažiūrėsime, kaip uodas atlieka tas vyriškas funkcijas, – pagalvojo ji.
Uodas paskraidė paskraidė ir atsitūpė ant sietyno. Zyzia, bet prie moterėlės artyn neskrenda. Ši laukia pusvalandį, valandą ir nieko… Tupi uodas ir zyzia, zyzia ir tupi. Uodo pirkėja skambina pardavėjui:
– Uodas tupi ir ožiuojasi: jokių vyriškų funkcijų neatlieka.
– Prašom pasakyti savo adresą. Tuojau pat atvykstu.
Vaikinas atvyko. Tikrai uodas tupi ant sietyno ir zyzia. Snapą pagalanda ir vėl zyzia. Pardavėjas tuojau pat nusirengia.
– Žiūrėk, – sako jis uodui rūsčiu balsu, – paskutinį kartą rodau tau, kaip reikia daryti…
Tad pakelkime taures už sumanius dresuotojus!
Gražios moters vyras, istorikas, profesorius, senovinių daiktų kolekcionierius išvyko į mokslinę ekspediciją. Vieną dieną pas profesoriaus žmoną atėjo meilužis. Jiems meiliai bekalbant, staiga suskambo durų skambutis. Žmona nusigąsta – tikriausiai vyras sugrįžta. Moteris greit sumoja ir meilužį pasiunčia vonios „taisyti“. Įeina ne vyras, o meilužis konkurentas.
Bekalbant beulbant su antruoju ir vėl skambutis. Persigandusi šeimininkė liepia mylimajam eiti į kitą kambarį ir taisyti šviestuvą. Šį sykį ne vyro būta, o trečiojo meilužio. Po kurio laiko vėl skambutis į duris. Trečiąjį meilužį žmona paslepia kampe stovėjusiuose riterio šarvuose.
Šį kartą tikrai grįžo vyras. Meilužiai girdi vyro ir žmonos pokalbį. Žino, jog jis neketina nė valandėlei išeiti iš buto. Visi trys galvoja, kaip laimingai kudašių išnešti. Pirmasis meilužis ramiai išeina iš vonios ir sako:
– Šeimininke, vonia dabar veiks normaliai. Čiaupo užsuktuvą savo įdėjau. Man priklauso penkiolika litų.
Profesorius atskaičiuoja pinigus ir pirmasis meilužis išeina. Antrasis paseka jo pavyzdžiu. Įeina į kambarį ir sako:
– Viskas gerai! Šviestuvo dega visos lempos. Lemputes savo susukau.
Profesorius ir jam sumoka.
Trečiasis meilužis stovi šarvuose ir galvoja, kaip išsisukti iš bėdos. Staiga jis žengia prie profesoriaus ir, stuktelėjęs alebarda į grindis, sako:
– Sakykite, ar mūsiškiai į Polocką jau seniai nužygiavo?
Tad pakelkime taures už tai, kad ir didžiausioje nelaimėje žmogus sugebėtų rasti išeitį.
Teisia vyriškį už tai, kad jis pro trečio aukšto langą išmetė šaldytuvą, kuris krisdamas nukirto žmogui koją.
– Kaltinamasis, – sako teisėjas, – papasakokite, kaip viskas buvo.
– Grįžtu rytą iš komandiruotės, – pradeda dėstyti kaltinamasis, – įeinu į kambarį… Žmona išsigandusi, visa perbalusi kaip drobė balčiausia… „Kur jis?“ – supykęs klausiu. Ji tyli. Matau, į kiemą vedančios durys atviros. Puolu prie lango, atidarau, žiūriu, jis – štai va šitas, kuris skųstis nesigėdija… Jis, savo nuogybę tik trumpikėmis pridengęs, bėga pro langą. Aš susijaudinęs griebiu šaldytuvą ir metu jam ant galvos. Gaila, nepataikiau, šaldytuvas tik koją prispaudė.
Teisėjas žvilgtelėja į nukentėjusįjį:
– Žodis jums!
Nukentėjusysis prieina šlubuodamas ir sako:
– Ponai teisėjau, kasryt, prieš eidamas į darbą, aš bėgioju… Gegužės dvidešimtąją, kaip ir visada, ryte risnoju savo maršrutu… Staiga iš viršaus kažkas švilpia. Dirsteliu aukštyn… Jergutėliau, šaldytuvas lekia. Vos spėjau išsisukti…
Į salę už parankės įveda vyrą. Jo rankos ir kojos sugipsuotos. Liudininkas sako:
– Sėdžiu aš ramiai šaldytuve…
Tad pakelkime taures už tuos, kurie savo namuose neturi visų nelaimių kaltininko – šaldytuvo.
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | Kategorija: Tostai apie draugus, Tostai apie studentus | Peržiūrėta: 2,230 |