|
-> – Turiu pranešti, – pasakė ji, – mano vyras bus namie po valandos.
– Bet aš nieko nedarau smerktino… – nustebo jis.
– Na matote… O laikas bėga.
Jis suprato. Bet vyras netikėtai grįžo anksčiau ir rado nuogutėlę žmoną. – Ko tu čia vidury baltos dienos vaikštai po kambarį nuogutėlė?! – nustebo vyras.
– Neturiu kuo apsirengti, šykštuoli nelaimingas… Gaili man madingesnės suknelės!
Vyras supykęs puola prie spintos ir, mėtydamas iš jos sukneles, šaukia:
– O šita? O šita… Sveikas, Algi, o šita? O šita?
Pakelkime taures, kad vyrai suprastų žmonų norus ir neieškotų jos spintoje suknelių.
Jaunuolis afganas vedė gražią dorą žmoną. Pirmąją vestuvių naktį liepė tarnui palaikyti žibintą. Kiek jaunavedys besistengė, tačiau niekaip negalėjo susidoroti su vedusio vyro pareiga. Tuomet jis atsikėlė ir pasiūlė tarnui pabandyti, o pats ėmė jam žibinti. Tarnas atsigulė į vestuvinę lovą ir gerai atliko tai, ką reikėjo. Tuomet šeimininkas skėlė tarnui skambų antausį šaukdamas:
– Niekše! Štai kaip reikia žibinti!
Pakelkime taures, kad žibintas būtų laikomas tinkamai.
Kareivių kuopa slidėmis čiuožia kaimo laukais. Vienas kareivis pasiprašo, kad vadas išleistų bent porai valandų namo, nes jis gyvenąs šiame kaime ir su jauna žmonele tegyvenęs tik savaitėlę po vestuvių. Vadas jį išleido. Kai kareivis sugrįžo, visi jį apipylė klausimais.
– Kai tu netikėtai grįžai namo, kas buvo pirmiausia?
– „Intymas“… – rausdamas prisipažino kareivis.
– Na, o po to?
– Ir vėl „intymas“.
– O po to? – vis spiria kareiviai.
Čia jaunavedys visiškai susigėdo. Būrys choru sufleruoja:
– In-ty-mas!
– Neatspėjote! Paskui nusiėmiau slides…
Pakelkime taures, kad mūsų kareivėliai dažniau susitikinėtų su žmonomis.
Teisėjas kaltinamojo klausia:
– Jūs vedęs?
– Vedęs, pone teisėjau.
– Ar buvote baustas?
– Tris kartus, pone teisėjau.
– Už ką ir kas nubaudė?
– Viešpats Dievas už įsimylėjimą.
– Prašom nekrėsti juokų ir kalbėti aiškiau.
– Pone teisėjau, visas miestelis gali paliudyti, kad gyvenu su trečia žmona.
Pakelkime taures už Dievo bausmę, kuri skiriama už meilę.
Miesto meras su žmona atvyko pasižiūrėti, kaip statomas namas.
– Loreta, ar meni mane? – klausia mero žmoną darbininkas su šalmu. – Atsimeni, kaip mes mokykloje skirdavome pasimatymus?
– Prisimenu, o kaipgi! – prisipažino užkalbintoji.
Išvažiavęs iš statybų meras sako žmonai:
– Matai, kaip tau pasisekė, kad ištekėjai už manęs?! Būtum buvusi darbininko žmona.
– Ne, brangusis! – paprieštaravo žmona. – Tai tau pasisekė. Antraip, jis būtų miesto meras.
Skelbiu tostą už nuostabias mūsų žmonas.
Pakelkime taures už vyrus! Bet ne už viengungius: jie niekada neves. Ir ne už išsiskyrusiuosius – jie buvo blogi vyrai.
O pakelkime taures už vedusius vyrus – jie nepamiršta savo žmonų ir jas myli.
Prie lango stovi vyras su žmona ir šnekučiuojasi.
– Žiūrėk, – sako žmona, – koks rūpestingas vyras – skalbinius nuo virvutės surenka!
– Gal ir rūpestingas…– sutinka namų šeimininkas.
– Bet skalbiniai, kuriuos renka – mūsų.
Pakelkime taures už rūpestingus vyrus.
Trečia valanda nakties. Gatvėje policininkas sustabdo vyriškį.
– Kur skuodžiate taip vėlai? – klausia jis.
– Skubu į paskaitą moralės tema.
– Ką čia niekus tauškiate?! Kas tokiu metu skaito paskaitas?
– Pone policininke, mano žmona.
Pakelkime taures, kad šiąnakt nė vienam netektų klausytis paskaitos moralės temomis.
-> Ūkininko žmona sako vyrui:
– Antanai, rytoj sukaks dvidešimt metų, kai mudu tuokėmės. Gal ta proga papjauti gaidį?
– O kuo jis čia dėtas? – nustemba vyras.
Pakelkime taures už ilgą šeimyninį gyvenimą, bet neieškokime šios nelaimės atpirkimo ožio.
Už nuopelnus Tėvynei atsakingas darbuotojas buvo apdovanotas ordinu. Tai sužinojusi žmona labai apsidžiaugė.
– Ar tau iš tikrųjų toks malonus tas mano ordinas? – klausia šypsodamasis vyras.
– Žinoma, – meilikaudama atsako žmona. – Pirmiausia, juk tai didelė garbė būti šio ordino kavalieriaus žmona. Antra, ordino kavalierius iškilmingai laidoja. Be to, ordino kavalierių našlės gauna nemažas pensijas…
Tad pakelkime taures už vyrus, kurie sugeba pradžiuginti savo žmonas.
|
|