|
|
Komisija, apžiūrinėdama psichoneurologijos ligonę, domėjosi viskuo.
– Kas šis vargšas dešimtoje palatoje?
– Tai meilės auka. Jis labai mylėjo merginą, kurį ji atstūmė. Ir matome, kuo visa tai baigėsi.
– O kas čia toks gretimoje palatoje?
– Vyras, kuris vedė tą merginą.
Kokį pasiūlyti tostą? Gal už merginas, kurios veda vyrus iš proto. Galima, žinoma, išgerti ir už tai. Bet, manau, kur kas tiksliau būtų šįkart pakelti taures už tuos vyrus, kurie tapo meilės aukomis. Taigi už meilės aukas!
– Tu manęs visai nemyli!
Šiuos žodžius dažnai gali išgirsti tėvai iš vaikų lūpų. Šis nepelnytas priekaištas jaudina motinas. Kada nors, kai vaikai jau bus tokie dideli, kad galės suprasti motinos veiksmų logiką, jūs jiems pasakykite:
– Aš tave labai mylėjau…Argi ne iš meilės aš klausdavau, kur eini, kada grįši? Nors tave ir erzino šie klausimai… Aš tave labai mylėjau, nes leisdavau tau suprasti, jog tavo draugas ar draugė yra tikri nevykėliai. Aš tave labai mylėjau, nes iškęsdavau ištisas dvi valandas stebėti, kaip tu tvarkai savo kambarį, nors aš visa tai galėdavau padaryti per penkiolika minučių. Aš tave mylėjau, nes leisdavau tau kristi, susižeisti ir patirti nesėkmes, kad tu išeitum gyvenimo mokyklą ir įgytum patirties. Aš tave labai mylėjau, nes dažnai sakydavau „ne!“, nors tu norėdavai išgirsti „taip“ ir tas labai erzindavo. Aš tave labai labai mylėjau ir myliu!
Yra motinų, nesuprantančių, kada baigiasi jų pareigos. Jos įsitikinusios – kuo ilgiau vaikai bus namie, tuo jie bus geresni.
Vaikai – tarsi popieriniai aitvarai. Visą laiką motina stengiasi, kad jie pakiltų. Be paliovos laksto paskui juos, kol netenka žado… Kad jie nukrinta, tada jiems pritvirtina ilgesnę uodegą. Ir lopo, ir guodžia, ir įkalbinėja, ir įteiginėja jiems, kad vieną gražią dieną jie tikrai skris. Pagaliau jie pakyla. Tačiau jiems jau reikia ilgesnės virvutės. Reikia ją atleisti. Aitvaras vis kyla. Motina žino, kad virvelė, jungianti ją su šiuo nuostabiu kūriniu, tuoj pasibaigs, ir jis pakils – laisvas ir vienas.
Tada motina turi suprasti, kad josios pareiga jau atlikta.
Pakelkime taures už nuostabias motinas, gerai atliekančias savo pagrindinę pareigą.
Apie meilę ir neapykantą kalbama kasdien, visur, o ypač pobūviuose. Tad kokia gali būti meilė? Pavyzdžiui, kas yra studentiška meilė? Į šį klausimą teisingiausias atsakymas, manau, toks: „Kai yra su kuo, yra kuo, bet nėra kur…“
Kas yra vieniša meilė? Tai tokia meilė, kai yra kur, yra kuo, bet nėra su kuo…
O kas yra nelaiminga meilė? Į šį klausimą atsakoma irgi tais pačiais žodžiais, tik esant kitoms aplinkybėms: „Nelaiminga meilė yra tada, kai yra kur, yra su kuo, bet nėra kuo“.
Tad išgerkime už tai, kad šią nuostabiausios šventės naktį visos meilės būtų patenkintos.
(Papildymas ir naujas tostas.)
– Kas yra filosofiška meilė?
Į šį klausimą atsakoma taip: „Tai kokia meilė, kai yra su kuo, yra kur, yra kuo, bet kam to reikia?“
Tad, gerbiamieji, išgerkime už tą meilę, kurios kiekvienas nusipelnė.
Prieš pasiūlydamas tostą noriu papasakoti tikrą atsitikimą.
XVI amžiuje Prancūzijoje mokytojams buvo uždrausta vesti. Tačiau vienas mokytojas nepaklausė šio draudimo ir vedė. Aišku, dėl to neteko darbo. Jo žmona mokėjo megzti ir iš to užsidirbdavo duonai. Mylintis vyras, neturėdamas ką veikti, ištisas valandas žiūrėdavo į dirbančios žmonelės pirštus. Pagaliau jam kilo idėja sukurti mezgimo mašiną arba tokį mechanizmą, kuris pavaduotų mylimą žmoną. Jis sukonstravo pirmą mezgimo mašiną, kuri imitavo mezgėjos pirštų darbą.
Išradėjų praktikoje tai retas atsitikimas, kad mašina tiksliai kopijuotų dirbantį žmogų.
Tad pakelkime taures už karštą meilę žmonai, už meilę, kuri gimdo išradėjus.
Apie meilę kalbama daug ir visur. Tiktai šeimoje tą žodį retai išgirsi. Jis tarsi pamirštas arba uždraustas. Žodis „meilė“ yra magiškas. Jo vartojimas arba nevartojimas visada sukuria atmosferą. Leiskite man papasakoti vieną tikrą istoriją.
Keturiolikos metų mergaitė bandė nusižudyti. Tėvams pavyko ją išgelbėti. Išsigandę gimdytojai nuvedė dukrelę pas psichologę. Klausinėjama apie priežastis mergaitė tyliai sušnibždėjo:
– Manęs nemyli tėvai.
Motina, inteligentiška moteris, pasibaisėjusi sutriko:
– Dukrele, ką tu šneki?! Ar galima labiau mylėti, negu mes tave mylime?! Žiūrėk, tėtis dirba du darbus. Plėšosi – ir tik dėl tavęs. Daug ko patys atsisakome ir perkame tik tau. Aš mažai uždirbu, bet siūdama bandau padidinti šeimos pajamas. Bet ar aš kam priekaištauju?!
– Bet niekada, niekada nepasakėte, kad mane mylite! – proverksmais kalbėjo mergaitė.
– Viešpatie, Dieve mano! Tavo tėtis jau penkiolika metų man nesako, kad mane myli… Bet aš jaučiu ir žinau, kad jis mane myli ir man to pakanka, – stebėjosi motina.
– O man nepakanka, – vos girdėjosi dukrelės balsas.
– Gerai… Tau sakysime. – Čia juokdamasi, čia verkdama pasakė motina. – Kiek kartų tau reikės tai sakyti?
– Tris kartus per dieną, – gana tyliai, bet ryžtingai pasakė mergaitė.
Tad pakelkime taures ir patys sau pasižadėkime šeimoje dažniau vartoti magiškąjį žodį „myliu!“ Už meilę šeimoje, mielieji!
Daug kalbama apie meilę. O kas yra toji meilė? Į šį klausimą vienas filosofas atsakė:
– Meilė – tai vienas bučinys, trys bučiniai, keturi bučiniai, penki bučiniai, keturi bučiniai, trys bučiniai, du bučiniai, vienas bučinys…
Tad pakelkime taures ir nuoširdumo, draugystės, artimo meilės vardan pabučiuokime savo kaimynę, sėdinčią prie šio stalo!
– Brangusis, juk ant šito suoliuko praėjusį pavasarį mudu pirmą kartą susipažinome ir prisipažinome, kad vienas kitą mylime… Ak, atleisk! Tai buvai ne tu…
– Tai buvau aš… Tiktai čia buvai ne tu, o kita…
Tad pakelkime taures už tai, kad laikai mainos, mes senstame, tik meilė lieka amžina.
Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė.
– Aišku, aš esu reikalingesnė! – sako Meilė. – Ko vertas būtų gyvenimas be manęs?!
– O ko verta Meilė be Ištikimybės? – Prieštaravo šioji.
– Vaikeliai, – įsikišo Fantazija. – Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų.
Tad pakelkime taures už Fantaziją.
Vakare ant Temzės upės tilto atokiai stovi senyvo amžiaus džentelmenas ir mergužėlė. Ji nervingai pešioja skarelę ir šnibžda:
– Jis čia ateidavo kiekvieną ketvirtadienį! Kiekvieną, kiekvieną… Jau antri metai mudu čia susitikdavome lygiai devintą valandą vakaro… Jis nė karto nepavėlavo… Jau penkiolika minučių dešimtos… Jo vis nėra! Jis manęs jau nemyli… Ir koks man gyvenimas be jo?! Mergina perlipa per turėklus ir, nespėjus vyriškiui jos suturėti, meilės auka šoka į vandenį. Senasis džentelmenas, palydėjęs ją akimis, palinguoja galva:
– Ak tas jaunimas! Amžinai jis skuba! Juk šiandien dar tik trečiadienis!
Pakelkime taures už čia esantį jaunimą ir patarkime laikytis lotynų patarlės: festina lente, t.y. skubėk palengva, arba nedaryk nieko paskubomis.
Vienas žmogus turėjo gražią, bet lengvabūdę žmoną. Paskalos pasiekė net miesto merą. Jis pasišaukė tos moters vyrą ir ėmė išmėtinėti:
– Kaip tu gali gyventi su tokia pasileidusia moterimi ir ją mylėti?! Išvyti ją reikia!
– O visagalis Dieve! – sušuko vyras. – Ji visais atžvilgiais nuostabi moteris! Kaip gi aš galiu jos nemylėti, jeigu ją myli visi miesto vyrai?!
Tai pakelkime taures už moteris, kurių negalime nemylėti!
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | Gairės: Tostai vestuvių proga | Kategorija: Tostai apie moteris, Tostai apie vyrus, Vestuviniai tostai | Peržiūrėta: 1,846 | 