|
-> Kaip sunku save valdyti,
Kai meile gyveni.
Kaip sunku mintis, jausmus savy užgniaužti,
Kai jie nuoširdūs, tyrūs ir šilti.
Kaip sunku iškest praradimus,
Kai veria skausmas, kankina ilgesys,
Kaip sunku suprast kitus,
Kai savęs suprasti negali..
Kaip sunku šypsotis žmogui,
Kai širdis pasruvusi krauju.
Kaip sunku nusilenkt pasauliui,
Kai esi toks vienas tarp kitų..
Ir kaip lengva skleisti meilę,
Kai pats sėkmingai gyvenimo keliu eini.
Kaip lengva būt geram, su laime
Kai žinai jog mylimas esi..
Negaliu daugiau aš slėpti tų jausmų, kurių nesugebu valdyti, norisi pamiršti viską, kas galėtų priminti JĮ! Nekęsti šios meilės irgi norėčiau, bet ar sugebečiau? Melę pirmąją vienintelę nekęsti, kaip priešą? Ne! Negalėčiau. Meilė iš pirmo žvilgsnio niekada neužmirštama!
Meilė – tai žaidimas,
Meilė – tai laimė,
Meilė – tai džiaugsmas,
Meilė – tai jausmai
Tu įsimyli ir mylėk amžinai..
Jei reikėtų, atiduočiau savo akis Tau, kad tik Tu matytum kasdienybės stebūklą. Jei reikėtų, atiduočiau savo rankas Tau, kad tik Tu vėl galėtum ištiesti jas į saulę. Atiduočiau savo šypseną Tau, kad tik vėl Tu šypsotumeis. Ir nesudvejočiau paaukodama širdį, kad tik vėl Tu mylėtum.. Parduočiau sielą, atiduočiau kūną, kad tik Tu galėtum gyventi..
Ta svajonė, kur buvo manyje.
Kur padėjo gyvent
Svajot ir mylėt Tave –
Jos nebėra..
Užglaistei savą neapykantą man,
Už tai, ką jutau,
Būdama šalia
Myliu Tave,
Giliai viduje..
Nepalik manęs,
Per lietų ir per speigą,
Visus kelius nueisim
Su Tavim kartu..
Gal Tu ne angelas,
bet aš Tavim tikiu..
Rudeniu kankinasi gamta,
Ji nemoka abejingai mirti.
Džiaugsmas budi jis čia pat – greta,
Tik sunku nuo skausmo ji atskirti.
Ir sunku atsisakyti to,
Ko galbut iš viso neturėjai-
Pakartok dar sykį, pakartok,
Kaip mane mylėjai – nemylėjai..
Meilė dažnai kelia stiprią baimę, nes verčia žengti žingsnį pirmyn, reikalauja pamiršti save, išsižadėti savęs, pasitikėti kitu ir jam aukotis.
Teks sumokėti už kiekvieną neištartą žodį, už neįkūnytas glamones ir sutryptas svajas.
Reikės atsiskaityti už baimingumą, jausmų šykštumą, kurie kliudė mylėti, už atsainumą ir puikybę, kurie slopino polėkius.
Teks atsakyti už negimusius bučinius, už gerklėje užgniaužtas ašaras, už neišreikštą aistrą ir netesėtus pažadus, už iššvaistytą laiką..
-> Dovanok tūkstantį bučinių, paskui šimtą, paskui dar tūkstantį, paskui dar šimtą, po to tūkstantį, paskui šimtą; kai bučinių bus daug daug tūkstančių, mes sumaišysime jų skaičių, kad nieko nežinotume ir kad nė vienas pavyduolis nežiūrėtų į mus pikta akimi, sužinojęs, jog mudu tiek sykių bučiavomės.
Ateik siandien i mano sapna ir as tau parodysiu tiesiausia kelia i zvaigzdes. Leisk tave pajausti ir as visa amzinybe busiu tavo…
|
|