Posakiai.lt

Meile mano.. Jaučiu aš meilę begalinę,
Kuri liepsnoja širdyje,
Jaučiu tą jausmą aš krutinėj,
Kuris vėl dega manyje..

Tu įžiebei liepsnelę,
Užkūrei laužą taip staiga.
Neužgesins jo jokios audros,
Mes būsim visada drauge..

Tą meilę budina iš miego,
Išsklaido debesis visus..
Ir tarsi prikelia iš sniego..
Visus šiltus jausmus.

Prisiminimai dažnai mane aplanko.
Jie mus abu trokštančius būt kartu.
Dainos kurias girdžiu
Man primena mus sėdincius po medžiu,
Galbut tie prisiminimai reiškia,
Kad aš dar tave myliu.

Kiekvieną vakarą paskutinis dalykas prieš užmiegant ką pagalvoju būna apie tave. Bet kodėl? Gyvenimas? Gyvenimo esmė – kas tai? Tai tik linija, kuria mes einame. Ir niekada nesi tikras kas bus rytoj. Bet mintis, kad tu esi, priverčia mane gyventi ir nepasiduoti šiame bespalviame, monotoniškame pasaulyje. Tu lyg širdis. Tu lyg kraujas, kuris teka mano kūne. Tu mane šildai, maitini ir visada esi “šalia” , tu papraščiausiai esi manyje. Ir kai mes mirsime, mes būsime užkopia viena pakopa aukščiau, bet juk yra dar begalė laiptų, kurie mus veda į nežinomybę, į tą tuščią amžinybę..