|
|
Mergina užkalbina orų svečią:
– Na, kaip jums patinka ši puota?
– Galiu pasakyti, jog labai patinka. Tačiau privalau tuojau pat pasišalinti iš čia.
– Kodėl? – nustebo mergina.
– Įsivaizduokite, koks nesmagumas! Nors imk ir prasmek skradžiai žemę.
– Kas atsitiko, pone?
– Ką tik pasakiau vienam seniui, kad šeimininkė – tikra pelėda… Pasirodo, šis idiotas esąs jos vyras…
– O ką į tai jums atsakė tėvelis?
Kadangi mūsų tarpe nėra nei pelėdų, nei idiotų, visi mandagūs, gerbia vieni kitus, tad siūlau tostą už čia susirinkusiuosius.
Iškilmingas solidžios firmos jubiliejus. Ta proga buvo didžiulis balius. Jis praėjo puikiai. Kitą dieną firmos direktorius išsikviečia tarnautoją ir sako jam:
– Žvingilai, man sakė, kad praėjusią naktį jūs vaikštinėjote miesto gatvėmis stumdamas karutį. Manau, kad toks jūsų poelgis gali pakenkti ne tik jūsų reputacijai, bet ir mūsų solidžios firmos geram vardui.
– Savaime suprantama, viršininke. Tačiau aš čia niekuo dėtas.
– Kaip tai niekuo dėtas? Juk jūs stūmėte karutį miesto gatvėmis.
– Buvo labai vėlu… Tiksliau pasakius anksti… Ir aš nebuvau tikras, kad jūs surasite taksi…
Pakelkime taures už paslaugius darbuotojus.
Šeimininkas šypsodamasis sutinka pavėlavusį svečią.
– Džiaugiuosi jus matydamas, pone, – pasakė jis. – O kur gi jūsų žmonelė?
Svečias prisipažino:
– Mes namie traukėme burtus, kam eiti pas jus…
– Ir jūs laimėjote?
– Ne, pralaimėjau.
Pakelkime taures už tuos, kurie net ir nenorėdami, bet vis tik savo buvimu pagerbė mus.
Įstaigos pobūvyje, į kurį darbuotojai atvyko su žmonomis, viena ponia klausia stalo kaimyno:
– Ar jūs esate mano vyro viršininkas?
– Ne, malonioji ponia.
– Tuomet prašau tuojau pat atitraukti ranką nuo mano kelių.
Siūlau tostą už viršininkus, kuriems paprastai leidžiama ir tai, kas neleidžiama.
Didžiai gerbiamas jubiliate! (Čia apžvelgiamas jo nueitas gyvenimo kelias, suminimi jo darbai, nuopelnai šeimai, visuomenei, tėvynei.) Šią šviesią ir džiaugsmingą dieną aš noriu išlenkti šią taurę ne tik už tave, bet už tavo karstą! (Pauzė – palaukiama, kol susirinkusieji reaguos į paskutinį žodį.)
Taip, taip, už karstą! Už tą, kurį jis pats susikals iš šimtamečio ąžuolo lentų, iš to ąžuolo, kurį jis šiais metais pasodins savo jubiliejaus proga. Siūlau visiems atsistoti ir susidaužti taurėmis su jubiliatu!
JAV departamente Prancūzijos oficialaus atstovo garbei buvo surengti pietūs. Svečias nemokėjo anglų kalbos, todėl labai jaudinosi, kaip jis pasakysiąs tostą…
– Pasakykite tostą už Prancūzijos moteris, – parekomendavo patarėjas.
Tačiau netrukus kažkas iš svečių paskelbė šį tostą. Tuomet patarėjas kyštelėjo kitą mintį:
– Pakelkime taurę už Amerikos moteris.
Ir šis tostas netrukus buvo pasakytas. Atėjo eilė kalbėti svečiui. Patarėjas laiku susiorientavo:
– Pasakykite tostą už abiejų pusrutulių moteris.
Prancūzas atsistojo ir sako:
– Tostas už du moterų pusrutulius, kuriuos aš kilnoju!
Taigi pakelkime taures už pasaulio moteris ir nejuokinkime žmonių kilnodami moterų pusrutulius!
Tai atsitiko Turkijoje ar Irake, o gal kitoje valstybėje… Gerai neprisimenu. Bet tai nesvarbu… Tos šalies galva surengė iškilmingus pietus kitos šalies valdovo garbei. Staiga prie vieno pasiuntinio prieina šalies šeimininkas ir klausia:
– Pone pasiuntiny, ko jūs toks susikrimtęs? Kuo nors neįtikome?
– Jūsų kilnybe, pavogė mano auksinį laikrodį! – pasiskundė pasiuntinys.
– Gal jūs įtariate ką nors?
– Manau, kad laikrodį turi šis storas besišypsantis ponas.
– Bet juk tai mano teisingumo ministras…
– Apgailestauju, jūsų kilnybe! Matyt, apsirikau.
Visos šalies ir baliaus šeimininkas kelioms minutėms pranyksta ir pasirodo su auksiniu laikrodžiu.
– Tai jūsų? – klausia jis pasiuntinio.
– Taip, tai mano laikrodis. Bet ką sakė ponas ministras?
– Nieko, jis nepastebėjo.
Pakelkime taures už Lietuvos fokusininkus, vagiančius ne laikrodžius, o milijonus ir sugebančius teisėsaugai apdumti akis, jog ši tik konstatuoja patį dingimo faktą, bet neranda nei pavogtų milijonų, nei vagių.
Kalbasi dvi moterys.
– Ak, tie nelaukti svečiai, tiesiog siaubas! – sako pirmoji.
– Aš žinau puikų būdą, kaip nuo jų apsiginti, – pasakė antroji ir taip paaiškino: – Kai tik suskamba durų skambutis, tuojau ranką įkišu į apsiausto rankovę ir tik tada atidarau duris. Jeigu svečias nelaukiamas, sakau: „Oi, kaip gaila… Kaip tyčia turiu tuoj skubiai išeiti“. O jeigu svečias mielas ir laukiamas, tada sakau: „Labai malonu, aš ką tik grįžau ir, kaip matote, nusirenginėju“.
Pakelkime taures už čia sėdinčius vyrus, kad kiekvienas būtų laukiamas ir, jam atėjus, moteris su malonumu nusirenginėtų.
Valdovas įsakė savo vergui papjauti avinėlį ir vaišių stalui iškepti pačią geriausią mėsą. Vergas taip ir padarė: patiekė avinėlio širdį ir liežuvį.
Kitą dieną šeimininkas vergui įsakė pietums patiekti pačią blogiausią avinėlio mėsą. Vergas ir šį kartą patiekė širdį bei liežuvį.
– Kaip tai suprasti? – nustebo šeimininkas. – Paaiškink!
– O valdove, – nusilenkdamas pasakė vergas, – kas gali būti vertingesnio už širdį ir liežuvį, jeigu jie panaudojami švariems ir kilniems tikslams… Ir kas gali būti blogiau, kai širdis bei liežuvis panaudojami blogiui?!
Tad pakelkime taures, kad širdis ir liežuvis tarnautų kilniems tikslams.
Vidurinėje Azijoje labai populiarus šmaikštuolis Nasredinas. Liaudis apie jį sukūrė daug šmaikščių pasakojimų, anekdotų.
Vieną kartą Nasredinas, apsivilkęs senu chalatu, nuėjo pas bajų į vestuves. Tačiau į vidų, kur puotavo bajus ir mulos, jo neįleido, o pasodino prieangyje kartu su kitais vargingaisiais.
Turtuoliams tarnai nešiojo daugybę skanių patiekalų, o vargšai turėjo tenkintis plovo išėdomis. Net nepalietęs valgio Nasredinas tyliai išsėlino iš bajaus namų ir nuskubėjo į turgų. Čia jis nusipirko puošnų šilkinį chalatą ir vėl parsirado į vestuves.
Šį kartą tarnai Nasrediną palydėjo pas šeimininką, kuris, pasodinęs svečią garbingoje vietoje, įsakė atnešti didžiulį dubenį plovo su vištiena. Kai plovas buvo atneštas, Nasredinas jį įkišo į savo naujojo chalato rankoves ir ėmė maišyti…
– Ką tai reiškia? – paklausė nustebęs bajus. – Kam tamsta riebaluoji savo chalatą?
– Pasirodo, kad plovas ir visa parodytoji pagarba skiriama ne man, o mano šilkiniam chalatui. Todėl jis ir turi valgyti šį plovą! – atsakė Nasredinas.
Tad pakelkime taures už tai, kad mums nereikia kišti rankovių į šiuos gražiai paruoštus valgius!
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | Gairės: Tostai jubiliejaus proga | Kategorija: Jubiliejiniai tostai | Peržiūrėta: 2,149 |