|
|
Iš trečio aukšto iškrito girtas pilietis. Aplinkui susirinko būrelis žmonių.
– Kas atsitiko? – pribėgęs klausia policininkas.
– Nežinau, – atsakė girtasis valydamasis kelnes, – aš pats ką tik čia atsidūriau…
Pakelkime taures, kad laimingai grįžtume namo ir netektų valytis kelnių.
– Tu juk žadėjai daugiau nebegerti!
– O ką? Negi aš laužau duotą žodį?
– Juk tu geri kaip ir gėręs…
– Tačiau tai nereiškia, kad aš geriu daugiau.
Mieste jau uždarytos visos parduotuvės bei restoranai, o Šurikiui taip norisi išgerti… Veltui jis vaikštinėja gatvėmis gatvelėmis ieškodamas degtinės. Pagaliau kažkoks tipelis ištraukia butelį iš po skverno.
– Dvidešimt litų! – sako jis.
Žmogus bando derėtis, tačiau tipelis nenusileidžia, sakydamas, kad jis labai rizikuoja, tokiu laiku pardavinėdamas šią prekę.
– Trauk tave velniai, duok!
– Jeigu norėsi dar, – pasakė tipelis, – štai telefonas – paskambink.
Namie Šurikis atkimšo butelį ir tuojau nustatė, jog jame – grynų gryniausias vanduo. Įsiutęs jis surinko telefono numerį, kurį jam buvo davęs nepažįstamasis. Mieguistas moters balsas ragelyje atsiliepė:
– Miesto vandentiekio budėtoja klauso…
Tad pakelkime taures už tai, kad mums niekada netektų tarpuvartėse ieškoti gėrimų, kurių čia šiandien matome ant šio stalo.
Kupranugaris gali dirbti septynias dienas negerdamas, o žmogus gali gerti septynias dienas nedirbdamas.
Taigi pakelkime taures už žmonių galimybes!
Gatve ėjęs vyras staiga pargriuvo. Matyt, apalpo. Aplink jį susirinko būrys žmonių. Vienas per ki-tą buvo girdėti šauksmai:
– Greičiau kvieskite greitąją pagalbą! – Gydytoją!
Garbaus amžiaus poniutė patarė:
– Duokite jam konjako arba degtinės!
– Duokite jam šviežio oro! – siūlė vyras stumdydamas apspitusius žmones.
– Geriausia šiuo atveju padeda konjakas arba degtinė, – kartojo moteris.
Staiga apalpėlis atsigaivaliojo ir silpnu balsu tarė:
– Nutilkite! Leiskite kalbėti tai protingai moteriškei.
Taigi pakelkime taures už protingą pasiūlymą, jog padainavus, užkandus verta ir išgerti.
Išgėrusiems, grįžtant namo, pasitaiko įvairių nutikimų. Šit keletas jų.
Ant šaligatvio sėdi girtas pilietis. Prie jo prieina policininkas ir klausia:
– Pilieti, ką čia veikiate?
– Sako, kad žemė sukasi… Laukiu, kol prie manęs atsisuks mano namai…
Girtas vyras parjoja namo… Be kepurės, sėdėdamas ant arklio atbulas. Žmona išmetinėja:
– Na, ir gražus grįžai. O kepurę ir vėl pametei?
– Ką čia kepurė?! – sako vyras. – Kepurė – niekis. Žiūrėk arklys galvą pametė, – stebisi jis rodydamas į arklio užpakalį.
Įkaušęs pilietis du kartus sėdo ne į savo autobusą. Tik iš trečio karto jam pavyko. Tuo pačiu autobusu važiavo kunigas. Šis su užuojauta pasižiūrėjo į girtąjį ir ėmė pamokslauti.
– Mano sūnau, šis kelias veda tiesiai į pragarą.
– Kaip? – nustebo pilietis. – Aš ir vėl įsėdau ne į savo autobusą?
Policininkas gatvėje sustabdo girtą vyriškį ir klausia, kur jis einąs.
– Namo! Kur gi kitur? – atsako paklaustasis.
– Iš restorano?
– Ne, iš Naujųjų metų sutikimo.
– Bet juk dabar vasario pabaiga.
– Todėl ir skubu! Žmona jau tikriausiai jaudinasi.
Tad pakelkime taures už mūsų žmonas, kurios žino, kad dabar mes čia ir nesijaudina.
Pagaliau pavyko parsirasti namo. Pilietis ilgai ir sunkiai stengiasi atrakinti duris, bet niekaip negali pataikyti į rakto skylutę. Žmona iš viršaus pro langą šaukia:
– Jeigu neturi rakto, aš tau išmesiu kitą.
– Raktą turiu, – pasigirdo atsakymas. – Jeigu gali, išmesk skylutę.
Įvirtęs pro duris girtas vyras žmonai išmėtinėja:
– Kas tu per žmogus? Aš tau mandagiai sakau: „Labas vakaras!“, o tu man šiurkščiai atsakai: „Labas rytas!“
Žmona jam:
– Tiesiog nesuprantu, kaip galima maukti degtinę kaip vandenį!
– Ką tu?! – teisinasi vyras – Aš tiek neišgerčiau vandens…
Namo parėjo gerokai įkaušęs vyras. Žmona piktai jį užsipuola, kas jam įkandęs į kaktą.
– Tikriausiai aš pats sau įsikandau, – niurna vyras.
– Pats?! Įdomu, kaip tu galėjai tai padaryti!
– Tikriausiai pasilipėjau ant kopėčių…
Žmona bara grįžusį girtą vyrą.
– Šiąnakt tu kėlei tokį triukšmą, jog, rodės, sienos išlėks.
– Aš netriukšmavau, – atsakė vyras.
– Netriukšmavai? Dar niekada tokios velniavos nebuvai kėlęs…
– Aš gi tau sakau, kad tylėjau kaip žuvis! Tai triukšmavo tie keturi vyrai, kurie mane įnešė.
Tad pakelkime taures už tuos garbingus žmones, kuriuos minia ant rankų nešioja.
Į seniūniją įeina įkaušęs pilietis ir sako:
– Ponai, prašau užregistruoti vaikus: aš susilaukiau dvynukų.
Kodėl sakote: „ponai“? Aš juk čia vienas.
– Palaukite! Aš pareisiu namo ir pažiūrėsiu, gal ten irgi vienas vaikas, o ne du.
Išsiskiria du bičiuliai – šilti šiltutėliai.
– Kaip aš vienas pareisiu? – skundžiasi pirmasis.
– Va taip! Eik tiesiai kaip aš! Šlitinėdamas rodo antrasis.
– Bet juk akyse man viskas dvejinasi…
– Primerk vieną akį ir eik tiesiai! – pamokė.
Grįžo vyras namo ir sako:
– Žmonele, aš labai prašau… Daugiau nebegerk!
– Ką tu čia išsigalvoji? – sumišo žmona. – Aš iš viso negeriu.
– Negeri? Tai kodėl akyse man dvejinasi?
Tad pakelkime taures, kad ne akyse mums dvejintųsi, o atlyginimai ir pensijos padvigubėtų…
Kartą girtas vyras vėlai grįžo namo. Žmona jį užsipuola:
– Vėl prisisprogai… O juk visais šventaisiais prisiekinėjai, jog visada pareisi namo blaivus ir mylėsi mane.
– Būtinai mylėsiu! – atsakė vyras. – Tik duok vieną taurelę… Kažkas po krūtine spaudžia.
Žmona pasigaili vyro, atneša taurelę. Vyras makt išgeria ir garsiai postringauja:
– Mieloji mano, kad dar karščiau mylėčiau, reikėtų išmesti dar vieną burnelę.!
Žmona išlekia į balkoną rėkdama:
– Viešpatie! Ar šiame name yra tikrų vyrų?
Staiga iš pirmojo aukšto pasigirsta balsas:
– O ką, duosi išgerti?
Tai ko mes snaudžiame? Pakelkime taures ir įvertinkime gerą klausimą.
– Kvailas ir šuniškas tas žmogaus gyvenimas, – skundžiasi mėgstantis išgerti žmogelis. – O ypač mano: vos tik pradedu dirbti, ima kamuoti troškulys… Vos tik jį numalšinu, negaliu dirbti… – Ir staiga jis pasisuka į sėdinčiuosius: – Ak, žmonės, žmonės… Jeigu sugrįžtų visi tie pinigėliai, kuriuos praleidau per gerklę!
– Ir ką tu su jais darytum?
– Pragerčiau.
Ir šit žmogelis šlitinėdamas pareina namo. Kaimynas šaiposi:
– Visą laiką pats girtas ir girtas! Tu tik pamanyk – degtinė tau neša tik kančias, vargą ir skurdą.
– Ačiū! Labai ačiū! – verkšlena girtasis ir siekia apkabinti kaimyną. – Pagaliau aš suradau tikrą bičiulį!
– Kodėl aš tavo bičiulis? – nustebo kaimynas.
– Tik tamsta kaltini degtinę, o ne mane.
Tad pakelkime taures ir prarykime tikrąjį žmonijos priešą, kad jis nedrumstų linksmos mūsų nuotaikos.
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | Kategorija: Tostai apie gėrimą, Tostai apie moteris | Peržiūrėta: 1,822 |