Būkit švelnūs ir geri, Tyru šaltiniu būkit. Praradę – raskit viltį. Mažos laimės neimkit,- Širdį sužeisti gali, Dideliai saugokit save. Būkit žmonės, ne akmenys, Akmenų žemėj daug, O žmonių kartais tenka ieškoti.
|
||||||
Būkit švelnūs ir geri, Tyru šaltiniu būkit. Praradę – raskit viltį. Mažos laimės neimkit,- Širdį sužeisti gali, Dideliai saugokit save. Būkit žmonės, ne akmenys, Akmenų žemėj daug, O žmonių kartais tenka ieškoti. Išeiname mes… Visiems laikams – Išeinam Palikę ištuštėjusias klases. Sutikti šėlstančių likimo vėjų,- Jaunystės pasitikt išeinam mes. Čia buvo viskas: pirmutinės gėlės, Pirmasis nerimas ir pirmas ilgesys. Praslinko čia vaikystė kaip šešėlis, Švelnus pirmosios meilės svaigulys… Čia šokom valsą, Verkėme – kvatojom, Svajojom nesiskirti amžinai. Kai paskutinį kartą žingsniai nuaidės mokykloj, Kai paskutinį kartą trinktelsi duris, Sustok ir pagalvok: Kiek ašarų ir laimės, Kiek džiaugsmo, sielvarto kartaus, Kurį tu vadinai nelaime, Kiek šypsenų mokykloj palikai! Sustok ir pagalvok: Vaikystės skardų juoką gal suole palikai, Gal meilę pirmutinę po trupinėlį išbarstei, O gal nepasakei “atleisk” tam, kuriam prasikaltai? Dar paklausyk skambučio paskutinio aido, Nešauks į klasę jis daugiau, Ir ašarą nuo skruosto nusibrauk, Dar pagyvenk šviesiais atsiminimais, Paskui gyveniman keliauk. Ir nasakyk „sunku“, net jai suklysi, Net jei mokykloj negirdėjai apie tai. Gyvenime neskambina skambučiai, Gyventi šaukia skambantys varpai. Kada mūs klasėj paskutinį kartą Iš jaunų krūtinių išsiverš daina, Atsivers mokyklos platūs vartai, Ir išgirsim balsą: „Eikite, gana! Eikite, neatsigręžkite! Eikite, užtenka, nes jau jūsų vietą užima kiti!“ Kaip baisu…O vis tik apsiprasti tenka, Nes jau ta minutė taip nebetoli… Palengva išeina vaikai iš namų. Į nuosavą gatvę. Gal juos šaukia savi laikai, Gal išvaro tėvų senatvė – Ir irzli, ir nepakanti, Išmatuojanti savo matu tai, Kas bręsta kitų širdy, be nuolaidų, be paklaidų. Ak, tie mūsų amžiaus tėvai, Šitiek matę, vis tiek nesupranta, Kad jaunystė ne taip jau lengvai Randa tikrą, vienintelį krantą. Jai pačiai reikia pereit audras, Kilt į kalną ir leistis bedugnėn. Taip tikrai jie supras ir suras Ir gyvenimo druską, ir ugnį. Tegu eina vaikai iš namų, Tegu blaškosi, ieško ir klysta. Man užvis labiau neramu, Kai žiūriu į besparnę jaunystę. Gal mes be reikalo apgailestaujame, Kad ir jaunystė baigias per anksti, Ir meilė, ir visi geri dalykai? Taip jau yra: ko maža, tas brangu. Išeisite,taip neseniai čia pirmąkart atėję, Išmokę pirmą raidę parašyt. Išeinate tokie jau dideli, o prieš gyvenimą tokie mažyčiai. Nesistebėjot, kad aš ne viską moku, Nesistebėjot, kad ne viską žinau, Supratot, kad vis dar mokausi Mylėti, suprasti, gerbti. Vėl klasė liks viena. Skambės tik žingsnių aidas… Jus akimis lydės išmarginta lenta Raidėm ir formulėm, daiktavardžių linksniuotėm, Liūdės ant suolo palikta knyga… Kvepės pavasariu ir sodais, varpelis suskambės, Ir Jūsų širdys, man atrodo, mokyklą paminės… Būkit kaip medžiai tvirti, Vėjų, audrų nebijokit. Savo jaunystei, savo likimui Širdį ir ranką paduokit. |
||||||
© 2024 Posakiai.lt - aforizmai, posakiai, sentencijos, citatos, sveikinimai, tostai, sms tekstai, mintys. Powered by WordPress & Atahualpa |