Kai mažytė buvau, Supavai liuliavai.. Kai suaugus tapau- Patarimu davei. Prie tavųjų pečių- Tartum sienos tvirtos, Prisiglausti galiu Ir dabar nuolatos.. Akyse tavose, Visad meilę regiu, O smagiausia tada- Kai mes būnam kartu!!
|
||||||
Kai mažytė buvau, Supavai liuliavai.. Kai suaugus tapau- Patarimu davei. Prie tavųjų pečių- Tartum sienos tvirtos, Prisiglausti galiu Ir dabar nuolatos.. Akyse tavose, Visad meilę regiu, O smagiausia tada- Kai mes būnam kartu!! Už tavo meilę ir rupestį ačiu, Už duonos kąsnį, vaikystę, šventes. Mielas Tėveli, ilgų, sveikų metų, Džiaugsmas tepuošia tavąsias dienas. Šiandien norim ačiū Jums ištarti, Laime ir Džiaugsmu pasidalint. Ir su pagarba žemai Jums nusilenkę, Norim prisiglausti prie Jūsų rankų. Brangūs , Tėveliai, Jūs nepaliaukite šypsotis Juk mes be Jūsų – upė be vandens, Tad būkit laimingi, dar pašventins Dirvos gyvą kvapą savo delnuose. Būkit laimingi, net tada, kai Jūsų švelnūs pirštai paima dalį Kančios iš nukamuoto savo artimo kūno. Būkit laimingi, belaukdami Vieni kitų iš kur nors begrįžtančių, Būkit laimingi nešiodami anūkus ant rankų Tad ir dabar prisisėmę ištvermės Būkit laimingi į kelią išleisdami Ir savo vyriausius vaikus. Kaip tau atsidėkoti Šiandieną sumaniau. Lakštutės skambią giesmę, Skiriu, tėveli, tau! Tau iš širdies sveikatos, laimės palinkėsim, Žieduotos nuotaikos ir metų tau šviesių, Kad tartum rožės nuostabiai žydėtum, Per sunkų darbą pelnęs pagarbą visų Tau iš širdies sveikatos, laimės palinkėsim, Žieduotos nuotaikos ir metų tau šviesių, Kad tartum rožė nuostabiai žydėtum, Per sunkų darbą pelnęs pagarbą visų. Iš Tavęs išmokome kantrybės. Iš Tavęs išmokome tiesos. Ąžuolo ir geležies stiprybės, Meilės darbui, duonai pagarbos. Mielas Tėveli, tavo stiprybė nugali viską, tavo meilė sušildo jausmus.. Tų žmonių, kurie tave brangina – nes brangini ir Tu mus. Tu augini ((dvi)) šakas augančias iš tavo storo kamieno.. Jau greit reikės paleist rankas, o mes dėkosim savo Tėčiui.. Su nuostabia švente! Su Tėvelio dienele! Idealo tavy neieškojau, dėkui tau vien už tai, kad buvai, kad išmokei “stovėti ant kojų” ir visad pirmas ranką tiesei.. Kad tavieji namai tapo mano nuostabiausiu vaikystės lopšiu, kad parodei man pavyzdžiu savo, kaip išlikti žmogum tarp žmonių. Kai sunku, prisimenu vaikystę, Arba atmenu, kaip nešdavai per pievą, |
||||||
© 2024 Posakiai.lt - aforizmai, posakiai, sentencijos, citatos, sveikinimai, tostai, sms tekstai, mintys. Powered by WordPress & Atahualpa |