Moters laimė

– Atleiskite! – paklausė korespondentas praeinančios anglės. – Norėčiau sužinoti, ar jūs esate laiminga, ar nelaiminga?
– Ak, kokia aš nelaiminga, – suvaitojo paklaustoji. – Nusipirkau liuksusinį automobilį. Maniau, kad aš viena tokį turėsiu. Žiūriu – daug kas tokiais važinėja.
– O jūs ar laiminga, ar nelaiminga? – buvo paklausta prancūzė.
– Aš jaučiuosi nelaimingiausia moterimi. Nusipirkau brangiausius kailinius. Maniau, kad aš viena tokius turėsiu. Žiūriu – daugelis moterų tokius pačius nešioja…
Eina rusė. Ji vos tempia sunkų krepšį… Visa suprakaitavusi, labai pavargusi… Pirmam sutiktam ji giriasi:
– Ak, kokia aš laiminga. Įsivaizduojate, gavau kruopų ir miltų nusipirkti. Nuostabiausia – be jokių talonų ir netgi be eilės.
Tad pakelkime taures už laimingas moteris!

Beprotis su sveika galva

Sovietmečio laikais dengta grotuota mašina veža bepročius į ligoninę. Staiga užspringsta variklis, ir automobilis sustoja. Vairuotojas bando taisyti, tačiau sovietinė mašina tik čiaudo, pukši, leidžia dūmų kamuolius, o iš vietos neįstengia pajudėti.
– Leiskite man! – sako vienas beprotis. – Aš pažiūrėsiu.
Jis greitai suranda gedimą ir sutaiso mašiną. Vairuotojas ir palydovai stebisi:
– Tu juk visiškai normalus žmogus. Ir protingas… Kaip gi tu pakliuvai į beprotnamį?
– Norėjau pabėgti į užsienį! – prisipažino tasai.
– Na ir kas? Daugelis bando bėgti, bet už tokius dalykus į kalėjimą, o ne į beprotnamį kiša.
– Bet aš norėjau pabėgti į Mongoliją.
Tad pakelkime taures už tai, kad mes gyvename užsienyje ir į jį mums bėgti nereikia.

Tikra moteris

Sovietiniais metais viename name gyveno žmonių ir gyvulių gydytojai. Kartą pas veterinarijos gydytoją užeina moteris ir ima prašyti priimama.
– Gydytojas gyvena vienu aukštu aukščiau! – pasakė jis. – Aš esu gyvulių specialistas.
– Aš kaip tik ir noriu sužinoti, prie kokių gyvulių jūs priskiriate moterį. Aš atsikeliu anksčiausiai ir namuose sukuosi kaip žebenkštis. Paskui lekiu į darbą iškišusi liežuvį kaip šuva. Fabrike dirbu kaip arklys. Prieš tiesioginius viršininkus atrodau kaip lapė. Iš darbo skubu į parduotuvę ir lendu be eilės kaip kiaulė. Parėjusi namo tuojau skubu virti pietus… Iš darbo pareina vyras ir sako: „Tai ką tu, karve, dar pietų neparuošei?“ Aš tyliu kaip avis. Ateina naktis… Vyras ir sako: „Katyte, eime gulti“. Tai kas aš per gyvulys pagaliau?
Tad pakelkime taures už veterinarijos gydytojo išvadą. Jis pasakė: „Jūs esate tikra moteris!“

Stalino vaikai

Pokario metais darželius lankantys vaikučiai buvo vadinami Stalino vaikais. Auklėtojos nuolat jiems primindavo, kad tėvelis Stalinas ir partija labai myli vaikučius. Daug pasakojama apie Leniną.
– Vaikučiai! – sako auklėtoja. – Aš jums papasakosiu apsakymėlį, o jūs spėkite, apie ką jame kalbama. Klausykite. Tai buvo vėlų rudenį. Lijo. Šalta. Nuo lietaus jis susigūžė miške po tankiu krūmu ir laukia. Laukia ilgai, kantriai. Lyja ir lyja. Nuo lietaus nebėra kur pasislėpti. Jis pradėjo drebėti. Ausytes pastatęs klauso, ar neišgirs pavojaus. Net ir šią lietingą rudens dieną priešai nesnaudžia. Jis pakraipė galvą, pajuto pavojų ir davė valią kojoms. Ir jis netapo priešo auka.
Vaikučiai, kas jis?
– Le-ni-nas! – skandavo mažieji.
– Ne, ne, vaikučiai, – tildo auklėtoja. – Tai kiškutis.
Pakelkime taures, kad didžiausi Lietuvos priešai virstų kiškiais.

Liūdnoji princesė

Už jūrių marių, už vandenynų gyveno princesė. Ji buvo labai graži. Tačiau jos veidą niaukė liūdesys, ir ji niekada nesišypsojo. Jos tėvas, senasis karalius, pažadėjo gausiai apdovanoti tą, kuris pralinksmins jo dukterį.
Iš visų pasaulio kraštų susirinko garsiausi juokdariai, estrados meistrai, klounai, konferansjė… Jie rodė savo meistriškumą, sugebėjimus… Princesė nenusišypsojo. Jai demonstravo juokingiausius filmus. Princesės veide nepasirodė netgi šypsnio spindulėlis. Žymiausi pasaulio komediantai vaidino linksmiausias komedijas. Princesė tik gailiai dūsavo. Jai pasakojo juokingiausius anekdotus. Princesė tik gailiai ir netgi su užuojauta žiūrėjo į pasakotojus. Staiga kažkas, tarsi tarp kitko, pasakė, jog komunistinė Rusija kovoja už taiką bei pasaulio ramybę ir kuria rojų žemėje.
Princesė prapliupo juoku. Ji juokėsi iki ašarų.
Pakelkime taures už gražias pasakas, kurios sugeba prajuokinti liūdnąsias princeses, už tas pasakas, kurios jau padėtos į istorijos archyvą ir nieko nebejuokins.

Iliuzionistai

Vyksta tarptautinis iliuzionistų konkursas. Indas rodo delną:
– Nieko nėra. Fu (pučia į delną). Kiaušinis… Fu! – Višta. Fu! – Nieko nėra.
Išeina amerikietis. Jis rodo tuščią delną. Papučia ir delne pasirodo geležies gabalas. Papučia – ratas, papučia – automobilis, papučia – nieko nėra.
Išeina sovietinis iliuzionistas. Rodo tuščią delną ir sako:
– Nieko nėra. Fu! – Rajono partijos sekretorius. Fu! (papučia) – Miesto partijos sekretorius. Fu! (papučia) – CK sekretorius! Pif-paf! – Nieko nėra!
Išeina lietuvis ne iliuzionistas. Pūsteli ir dingsta visi sovietiniai iliuzionistai.
Pakelkime taures už tuos, kurie Lietuvoje sugebėjo laiku pūstelėti!

Socializmas. Kas tai?

Kartą sūnelis paklausė tėvo, kas yra socializmas.
– Tai va, sūnau, – pradėjo aiškinti tėvas, – kažkada gyveno didelis žmogus. Nors, tiesą sakant, jis nebuvo didelis, o nedidutis… Tai – Leninas. Bet jis nebuvo Leninas, o tikrovėje – Vladimiras Uljanovas. Ir turėjo jis draugą, kuris vadinosi Stalinu. Nors tiesą pasakius, jis iš tiesų vadinosi Džiugašviliu ir nebuvo joks Lenino draugas, o šiaip sau draugas. Jiedu abudu padarė revoliuciją, kuri vadinosi Didžiąja Spalio revoliucija, bet ji nebuvo nei didelė, nei spalio, nes ji įvyko lapkričio mėnesį…
– Palauk, palauk, tėti, – nutraukė tėvo aiškinimą sūnus. – Tai, ką tu kalbi, yra taip supainiota, kad aš nieko nesuprantu.
– Matau, vaikuti, kad tu jau po truputį pradedi suprasti, kas tai yra sovietinis socializmas.
Pakelkime taures, kad niekam niekada nereikėtų gyventi santvarkoje, kur visiems niekas neaišku, nors aiškinama, kad tai labai aišku.

Valdžia ir religija

Senovės išminčiai sakė: „Cujus regio, ejus religio“ („Kieno valdžia, to ir religija“). Tai pasitvirtino sovietams užgrobus valdžią Lietuvoje. Žmonės verčiami garbinti Marksą, Engelsą, Leniną ir Staliną. Pasišaipymui lietuviai sukuria katalikiškų maldų pavyzdžiu naujus tekstus.
Žegnojimasis. Vardan tėvo Lenino ir sūnaus Stalino ir prakeikto kapitalizmo. Mums visiems bus amen.
Tėve mūsų. Tėve žydų, Staline, kursai tupi Kremliuje, teesie prakeiktas tavo vardas, teprasmenga tavo karalystė, tenebūnie tavo valia nei Maskvoje, nei Lietuvoje. Kasdienės mūsų duonos paskutinio kąsnio neatimk mums šiandien ir išleisk iš kalėjimų mūsų nekaltus žmones, kaip išleidai visus kraugerius, komunistus ir kitus valkatas. Ir nevesk mūs į pražūtį, bet gelbėk mus nuo kasdien artėjančio bado šmėklos.
Sveika Marija. Sveika, Rusija, nelaimių pilnoji, Stalinas su tavimi. Tu prakeikta Europoje ir prakeiktas tavo nekultūringas vaisius Stalinas. Šventoji Lietuva, mūsų motina, gelbėk mus nuo azijatų. Būsime dėkingi dabar ir mūsų mirties valandoje.
Tikiu. Tikiu kvailą Leniną, nieko negalintį, žiauraus bolševizmo įkūrėją ir velnio sūnų Staliną, kuris prasidėjo iš Gruzijos išviečių kvapo, kentėjo dėl savo kvailumo prie caro Nikolajaus, buvo įmestas į kalėjimą, vos nenumirė ir vos nepalaidotas. Kai išėjo iš kalėjimo, atsivėrė tikras pragaras. Lapkričio septintąją atsikėlė lyg iš numirusiųjų, įžengė į Kremlių. Iš tenai atėjo nekaltų lietuvių teisti. Tikiu atgimstančią Lietuvą, su kultūringais kraštais bendradarbiavimą, raudonųjų banditų išvijimą, bolševizmo žlugimą ir laimingą visuotinį gyvenimą.
Tad pakelkime taures, kad nebereikėtų garbinti naujų dievų ir naujaip melstis.

Laisvė

Vienas amerikietis, paklaustas kas yra laisvė, atsakė:
– Laisvė – tai galimybė veikti ką nori, nekreipiant dėmesio į nieką, išskyrus: žmoną, policiją, šefą, draudimo įstaigą, federalinę valdžią, vietinę valdžią ir kaimynus.
Tad pakelkime taures už laisvę!

Prašymas prajuokinti

Pasišaukė karalius juokdarį… Ir tarė:
– Karalienė miršta, valstybės iždas tuščias, liaudis maištauja… Prajuokink mane!
Tad pakelkime taures už tuos, kurie sugeba mus prajuokinti ir tada, kai Lietuvoje siaučia mafija, reketas klesti legaliai ir nelegaliai, valdininkai plėšikauja net neužsidėję kaukių, teisybė sutrypta su purvais, apiplėšinėjami net ligoniai, vaikučiai, seneliai pensininkai. Vagys, plėšikai užsitarnavę pagarbą ir jų portretai spausdinami dienraščiuose. Kai žmogus nužudomas dėl kelių litų ar net centų. Kai varguomenę ėda utėlės, kankina niežai. Kai motinos žudo savo kūdikius, vaikai – savo tėvus, broliai – brolius. Kai nieko nebeliko šventa, nes apiplėšinėjami netgi mirusieji – atkasinėjami jų kapai ir ieškoma auksinių dantų, išvartomi paminklai, kai vagiami telefonų laidai, kabeliai. Kai šventoji Marijos žemė virto vagių, žmogžudžių, banditų, muitininkų ir fariziejų žeme… Kai Lietuvą gali apšvarinti tik didysis gaisras, atominis sprogimas!
Taigi, bičiuliai, pakelkime taures už tuos, kurie, esant tokiai situacijai, dar gali mus prajuokinti!