|
-> Šokti pagal kieno nors dūdelę – aklai paklusti kito valiai, būti valdomam. Posakis kilęs iš sen. graikų rašytojo Ezopo (Aesopus, VI a. pr. m. e.) pasakėčios „Žvejys fleitininkas“, kurioje pasakojama, kaip žvejys, mokėjęs groti fleita, sykį pamėginęs grojimu išvilioti į krantą žuvis. Kai jam tai nepavykę, žvejys užmetęs tinklą ir ištraukęs jį pilną spurdančių žuvų. Žiūrėdamas į jas, žvejys pasakęs: „Ak jūs, kvaili sutvėrimai! Kai jums grojau, jūs nešokot, o dabar, kai aš lioviausi, jūs tai linksmai darote“. Šis ezopinis motyvas pasikartoja ir Naujajame Testamente: „Su kuo galėčiau palyginti šią kartą? Ji panaši į vaikus, kurie sėdi prekyvietėje ir šaukia savo draugams: ‘Mes jums grojome, o jūs nešokote. Mes giedojome raudas, o jūs nerypavote…’“.
Šešėlinis kabinetas (angl. The Shadow Cabinet) parlamento opozicijos sudaryta alternatyvi ar „atsarginė“ vyriausybė (premjeras ir ministrai), kurios nariai oponuoja savo kolegoms, esantiems valdžioje. Terminas atsiradęs Didžiojoje Britanijoje, kur tokia vyriausybė sudaroma oficialiai, o jos nariams mokama alga. Opozicijai laimėjus rinkimus, buvę šešėliniai ministrai nebūtinai tampa tikraisiais ministrais.
Šaltasis karas (angl. Cold war) a) itin priešiški tarpvalstybiniai santykiai, balansuojantys ant karinio konflikto ribos; b) įtempti dviejų žmonių ar visuomenės grupių santykiai, užslėpta jų tarpusavio neapykanta. 1946–1989 m. šaltasis karas ideologiniu pagrindu vyko tarp socialistinio (TSRS ir jos sąjungininkių) bei kapitalistinio bloko šalių. Ypač didelė politinė ir ideologinė konfrontacija buvusi tarp TSRS ir JAV – dviejų skirtingos ideologijos supervalstybių. Terminą šaltasis karas (isp. guerra fria) pirmą kartą pavartojo XIII a. ispanų rašytojas Don Chuanas Manuelis (Don Juan Manuel), rašydamas apie islamo ir krikščionybės koegzistavimą Viduramžių Ispanijoje. Politine reikšme šis terminas buvo pirmąkart pavartotas 1938 m. žurnalo „The Nation“ antraštėje „Hitlerio šaltasis karas“ (Hitler’s Cold War).
Šalin rankas! (angl. Hands off!) sakoma, reikalaujant nustoti ką persekioti, nutraukti agresiją prieš kitą šalį ir pan. Šūkį išpopuliarino Didžiosios Britanijos premjeras V. Gladstounas (William Ewart Gladstone, 1809– 1898), taikęs jį Austrijai, 1878 m. okupavusiai Bosniją ir Hercegoviną.
Šagrenės oda (pranc. Lepeau chagrin) apie ką nors negrįžtamai nykstantį, susitraukiantį. Šagrenė yra šiurkščiai išdirbta gyvulio oda (seniau arklio ar laukinio asilo, dabar – ryklio ar rajos), turinti tam tikrą raštą ir dažyta žaliai. Posakį išpopuliarino prancūzų rašytojas O. de Balzakas (Honoré de Balzac, 1799–1850), pavadinęs taip vieną savo romaną (1830), kuriame pasakojama apie stebuklingą šagrenės skiautę, kuri tarsi burtų lazdelė pildo kiekvieną savininko norą, tačiau sulig kiekvienu išpildymu ji susitraukia.
Svieto perėjūnas – kuris dažnai keičia gyvenamąją vietą ir darbą; bastūnas. Posakis gali būti kilęs iš Sūnaus palaidūno įvaizdžio.
Svieto lygintojas – donkichotiškas kovotojas už teisingumą ar socialinę lygybę. Posakis paimtas iš G. Landsbergio Žemkalnio (1852–1916) dramos „Blinda, svieto lygintojas“ (1907). Taip pat žr. Tadas Blinda.
Sveikame kūne sveika siela (lot. Mens sana in corpore sano) nuo sveikatos priklauso ir dvasinė būsena. Perfrazuota iš romėnų poeto Juvenalio (Decimus Iunius Iuvenalis) „Satyrų“, kur jis teigęs kiek kitaip: „patariu melsti, kad sveikame tavo kūne sveikas būtų ir protas“.
-> Svarbu dalyvauti, o ne laimėti – taip sakoma apie dalyvavimą kokiose nors varžybose, turnyre, konkurse ar viktorinoje, guodžiantis dėl galimos ar patirtos nesėkmės. Posakio autorius – prancūzų pedagogas ir istorikas P. de Kubertenas (Pierre de Coubertin, 1863–1937), Olimpinių žaidynių atgaivintojas. Šiuos žodžius jis pasakęs 1908 m. per IV Olimpiados atidarymą Londone. Nuo to laiko šis posakis tapo neoficialiuoju Olimpinių žaidynių šūkiu.
Sūnus palaidūnas (angl. Prodigal Son) žmogus, ignoruojantis ryšius su tėvais ar bendruomene, švaistūnas, klajūnas. Pavadinimas kilęs iš Kristaus pasakojimo apie jaunesnįjį sūnų, kuris „Kartą tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį“. Pasakojimas baigiasi sūnaus sugrįžimu, atgailavimu ir tėvo atleidimu jam, nes ‘šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’.
|
|