|
|
Tai atsitiko Brazilijoje, kai šalį valdė karalius.
Raitelis nušoko nuo putoto žirgo ir įpuolė į karaliaus rūmus. Jis bėgo per didžiules sales.
– Kur jūs? – užkirto jam kelią durininkas, stovįs prie valgomojo.
– Leiskite pas karalių! Labai svarbus pranešimas! Tai lemia gyvybę ar mirtį!
– Labai apgailestauju, kapitone, – griežtai pasakė rūmininkas. – Jo didenybė šiuo metu valgo krabų pudingą… O tai mėgstamiausias jo valgis.
Tik papietavęs karalius sužinojo, kad jo sūnus paskelbė Brazilijos nepriklausomybę. Bet jau buvo per vėlu ką nors pakeisti. Jei ne pudingas, Brazilijos istorijos įvykiai galbūt būtų susiklostę kitaip.
Tačiau daugelis pasaulio žmonių solidarizuojasi su nuverstuoju karaliumi vienu dalyku, – kai valgai mėgstamiausią patiekalą, trukdyti nevalia.
Tad pakelkime taures už mūsų šeimininkę, kuri sugebėjo paruošti tiek daug skanių patiekalų, kurie prašyte prašosi, kad mes bent laikinai savo kalbomis netrukdytume kaimyno, valgančio jo mėgstamiausią patiekalą.
Valstybės sutvarkymo sistemų, arba režimų, yra įvairių.
Fašizmas. Jeigu turi karvę ir ji duoda pieno, tai valdžia leidžia ją laikyti, tačiau pieną atima. Jeigu karvė pieno neduoda, tai ją papjauna, o tave uždaro į kalėjimą, kad valstybei nepristatai pieno.
Nacizmas. Tu gali laikyti karvę, bet draudžiama ją melžti.
Komunizmas. Karvė stimpa badu… Tada ją gali melžti – valdžia tai nedraudžia daryti. Karvei nustipus, valdžia tave kiša į kalėjimą, nes negalima privatininkams laikyti karvių.
Demokratija. Karvę gali laikyti ir pieną pardavinėti kam tik nori. Tačiau, jeigu pats gersi pieną, karvė pradės streikuoti.
Kapitalizmas. Karvė tikrai tavo. Gali ją melžti, kiek tik nori. Gali pieną pardavinėti. Jeigu būsi gudrus, tai už parduotą pieną nusipirksi bulių.
Liberalizmas. Valdžia tau leidžia laikyti karvę. Bet už ją privalai valdžiai mokėti didelius mokesčius. Už tuos mokesčius valdžia iš tavęs perka pieną. Tą pieną siunčia į kitus kraštus, tvirtai tikėdami, kad ten patys žmonės jo negers, bet jį perduos kaliniams, sėdintiems už tai, kad jie turėjo karves.
Tad pakelkime taures už valstybės santvarką. Už kokią? Už kokią norite, už tokią ir pakelkite – mūsų šalyje demokratija.
Seniai, labai seniai buvo didžiulė valstybė, kuri Vakaruose ir Rytuose siekė jūras. Joje žmonės gyveno meilėje bei santarvėje ir nežinojo, kas yra skurdas. Tą šalį išmintingai valdė karalius Galiūnas. Paseno valdovas, pavargo ir ėmė galvoti, kad ateis diena, kai reikės iškeliauti į Dausų šalį. Susišaukė jis šešias dukteris ir pasakė:
– Išauginau jus, gražuolės, išauklėjau, išmokiau, kaip sugebėjau. Metas pakeisti mane. Ar sutinkate valdyti šalį?
Karalaitės: Meilė ir Laisvė, Šviesa ir Teisybė, Išmintis ir Mirtis sutiko pakeisti tėvą. Valdovo dukros iš visų galių ėmė darbuotis. Tačiau netrukus šalyje prasidėjo suirutė, nesantarvė. Žmonės aimanavo, verkė ir šaukėsi Dievo bei Galiūno tvirtos rankos. Valdovas Galiūnas nežinojo, kad karalaitės Meilė ir Mirtis – neregės, Laisvė ir Šviesa – nepavaldžios kūnui, Teisybė – nebylė, o Išmintis – kurčia.
Pakelkime taures už vargšę mūsų šalį, kurią valdo valdovo dukterys, pasivadinusios partijomis: vienos neregės, kitos kurčios, nebylės arba neturinčios jokios valdžios.
Dažnai girdime žodį valdžia. Ką tai reiškia? Vieni sako, kad valdžia – nelyginant smėlio laikrodis, po tam tikro laiko reikia versti. Kitų nuomone, valdžia – tai dviratis: vairas – aukštai, grandinė – žemai. Treti teigia, kad valdžia kaip arfa: kai didžiosios stygos pertemptos, mažosios nutrūksta. Kai kas valdžią prilygina futbolo aikštei, kurioje kiekvienas stengiasi užimti patogiausią padėtį. Cinikai valdžią prilygina vandens baseinui, kuriame didžiausi gabalai stengiasi iškilti į paviršių.
Už valdžią, kad ir kokia ji būtų!
Kartą pagyvenęs vyriškis atėjo pas gydytoją. Pacientas atrodė labai išvargęs, kažko prislėgtas.
– Pone gydytojau, – pasakė jis liūdnu balsu, – aš nežinau, kas man darosi. Pastaruoju metu naktį niekaip negaliu užmigti.
Gydytojas apžiūrėjo vyriškį ir prirašė švelniai veikiančių raminamųjų vaistų.
– Tai turėtų padėti! – pasakė gydytojas.
Po poros savaičių vyriškis vėl pasirodė gydytojo kabinete.
Vaistai beveik nepadėjo. Gydytojas patarė vakarais pasivaikščioti, ritmiškai giliai kvėpuoti, atlikinėti lengvus gimnastikos pratimus.
– Šiaip jau jūsų sveikata gera! – nuramino gydytojas liūdnomis akimis žiūrintį vyriškį.
Po keleto dienų vyras vėl atvyko pas gydytoją. Šį kartą jis gavo receptą stipriai veikiančių migdomųjų. Gydytojas prieš tai jį įspėjo apie galimą pavojų, kuris tyko, jeigu vaistai vartojami didelėmis dozėmis ir ilgai.
Tačiau po kurio laiko vyras vėl pasibeldė į gydytojo duris.
– Dabar tegali padėti tik viena vienintelė priemonė, – pasakė gydytojas. – Tiesa, ji nėra pigi, tačiau ilgalaikė. Šią priemonę aš pats išbandžiau. Padarykite ir jūs taip. Ji tiesiog stebuklus daro!
Vyriškis daugiau gydytojo kabinete nebesirodė.
Tad pakelkime taures už tą nuostabią priemonę nuo nemigos, kuri vadinasi televizoriumi.
Dantų gydytoja turėjo ištraukti dantį nervingai moteriškei. Apie nuskausminamuosius ji nenorėjo ir klausyti. Pamačiusi medicinines reples moteris dar tvirčiau sukąsdavo dantis, rankomis įsikibdavo į krėslo atramas… Jos visa išvaizda rodė, jog jokia jėga neprivers prasižioti.
Dantistė pasišaukė seselę į šalį ir sušnibždėjo:
– Kai aš tik duosiu ženklą, bakstelkite adata pacientei į sėdimąją.
Gydytoja pasiruošė. Seselė tik bakst! Moteriškė iš netikėtumo aikt! Tuo akimirksniu dantistė kapt už skaudamo danties… Timpt!
– Na, va… Matote, – šypsodamasi dantistė rodo pacientei ištrauktą dantį. – Ar labai skaudėjo?
– Nelabai! – su palengvėjimu atsiduso pacientė. – Tačiau aš niekados netikėjau, kad danties tokios ilgos šaknys…
Tad pakelkime taures už tai, kad niekada mums nereikėtų atsidurti nervingos pacientės vietoje.
Viena amerikietė nutarė ištekėti penktą kartą. Tačiau prieš vestuves ji nuėjo pas gydytoją pasikonsultuoti. Gydytojas, žinoma, susidomėjo, kokios aplinkybės privertusios jos vyrus atsisveikinti su šiuo pasauliu.
– Pirmi trys vyrai mirė apsinuodiję grybais, o ketvirtasis nuo smegenų sutrenkimo.
– Taip… taip… – mįslingai nutęsė gydytojas.
– Matote, jis nemėgo grybų, – pridūrė norinčioji ištekėti penktą kartą.
Tad pakelkime taures už grybų mėgėjus bei grybautojus!
Vienam žmogui išpranašavo, kad jis žus kažkokio ginčo metu. Nuo to laiko tas žmogelis tapo labai mandagus, delikatus, nuolaidus ir nesikišo į jokius ginčus. Tačiau kartą jis susirgo. Atsidūrė ligoninėje. Prie jo lovos susirinko gydytojų konsiliumas. Pamatęs būrį besiginčijančių gydytojų ligonis sunkiai atsiduso ir sušnibždėjo:
– Šit kada pradeda pildytis pranašystė!
Tad pakelkime taures už tai, kad blogos pranašystės niekada neišsipildytų.
Vaikinas, norėdamas išvengti karo tarnybos, sugebėjo įtikinti gydytoją, jog jis esąs visiškas trumparegis. Ir štai tą patį vakarą tas vaikinas nuėjo į kiną. Didžiausiam netikėtumui ir siaubui jis pamatė, kad šalia sėdi ta pati gydytoja, pas kurią jis lankėsi ryte.
Valandėlei vaikinas tarsi suakmenėjo. Jo mintys lakstė it patrakusios ieškodamos išeities iš susidariusios situacijos. Kiek padvejojęs vaikinas ramiai paklausė:
– Atleiskite, ponia, ar nepasakytumėte, kada šis autobusas išvyksta į Alytų?
Tad pakelkime taures už tuos, kurie greitai sugeba orientuotis gyvenime.
Atėjo žmogelis pas gydytoją pašaipūną ir paprašė ko nors nuo dieglių. Šis jam pasakė:
– Pabandykite pakramsnoti gudobelės spyglių.
Pacientas pasiėmė popieriaus, pieštuką ir, ruošdamasis užsirašyti, paprašė:
– Pone gydytojau, prašom pakartoti, ką pasakėte.
Ir gydytojas atsakė jam:
– Pabandykite pakramtyti laukinės gudobelės spyglių ir kartu suvalgyti dešimt rieškučių avižų.
Žmogus nustebo:
– Apie avižas anksčiau jūs nieko nesakėte.
Gydytojas atsakė:
– Anksčiau aš nežinojau, kad tamsta asilas.
Tad pakelkime taures, už tuos gydytojus, kurie sugeba greitai ir tiksliai nustatyti diagnozę.
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | Gairės: Tostai gimtadienio proga, Tostai jubiliejaus proga, Tostai Kalėdų proga | Kategorija: Gimtadienio tostai, Jubiliejiniai tostai, Kalėdiniai tostai | Peržiūrėta: 2,174 |