|
|
Ne paslaptis, kad kariuomenėje dažnai pasitaiko, jog būtiną karinę prievolę atlieka vaikinai su aiškiais fiziniais trūkumais, o sveikiausieji, atletiškieji jaunuoliai bindzinėja ir į kumštį juokiasi, jog esą tik kvaileliai ir bepinigiai nemoką išsisukti nuo prievolės.
Viename komisariate dirba šaukiamoji komisija. Vienas šaukiamasis komisijos pirmininkui be jokių užuolankų pasakė:
– Pone majore, atleiskite mane nuo karinės tarnybos, aš jums už tai duosiu penkis tūkstančius!
Majoras vaikiną pagąsdino policija už kyšio siūlymą, bet, pagalvojęs, jog tokie pinigai ant kelio nesimėto, staiga sako:
– Atnešk pinigus saulei leidžiantis į miesto kapines… Tenai susirask mane. Susitarsime.
Sutartu laiku vaikinas ateina į kapines. Nuošalioje vietoje sėdi majoras nuogut nuogutukas, užsirioglinęs ant paminklo ir, rankomis papliauškindamas, dainuoja „Raudoną rožę“. Paėmęs pinigus majoras nulipa nuo paminklo ir sako:
– Ateik rytoj dešimtą valandą į komisiją. Viską sutvarkysiu.
Rytojaus dieną komisijoje majoras šypsodamasis sako:
– Tamstai pasisekė: mes jus trejetui metelių siunčiame į karo laivyną!
Vaikinas išsprogina akis:
– Kaip tai, pone majore?! Aš jums penkis tūkstančius sumokėjau, o jūs mane – į laivyną?!
– Šmeižtas! – suriko majoras. – Aš iš tamstos jokių pinigų neėmiau.
– Kaip tai neėmėte? Juk vakar vakare kapinėse jūs nuogas sėdėjote ant paminklo ir traukėte „Raudoną rožę“, dar ir rankomis papliauškindamas.
– Ponai komisijos nariai, – pasisuka majoras į komisiją, – jūs aiškiai matote, kad vaikinui netvarkoje su psichika. Jis ne tik į karo laivyną, bet iš viso mūsų kariuomenei netinkamas!
Vaikinas čia pat pripažįstamas netinkamas karo tarnybai.
Pakelkime taures už nepaperkamuosius!
XVII–XVIII amžiais Lietuvos kaimiečiai, galima sakyti, buvo beraščiai. Tačiau kortuoti daugelis mokėjo: kortos buvo populiariausia ir visiems prieinama pramoga.
Per Stanislovo I Žečpospolitos karą (1733–1735) kariuomenės pulkas dalyvavo pamaldose. Vienas kareivis, užuot išsitraukęs maldaknygę, ėmė žiūrinėti kortas. Seržantas į jį piktai pasižiūrėjo, bet, nenorėdamas drumsti iškilmingos rimties, tuo metu nieko nesakė. Po pamaldų kareivis buvo areštuotas. Tuojau įvyko teismas.
– Kaip drįsai bažnyčioje kortomis lošti?! – piktai paklausė karo lauko teisėjas.
– Aš nelošiau, aš meldžiausi… – teisinosi kareivis. – Maldaknygės skaityti nemoku, o kortos man viską pasako ir nukreipia į Dievą. Klausykite: kortų kaladė – tai visuma, tai vienas vienintelis Dievas. Dvejukė – tai dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis, tai dangaus ir žemės sukūrimas. Trejukė primena, kad Dievas yra triasmenis – Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia. Ketveriukė rodo, jog buvo keturi evangelistai: Matas, Lukas, Morkus ir Jonas. Penkiukė – primena penkias Jėzaus Kristaus žaizdas. Šešiukė – Dievas pasaulį sutvėrė per šešias dienas, o štai septynakė – Dievas septintą dieną ilsėjosi. Aštuoniukė – rodo ir mums primena, kad Dievo valia nuo pasaulinio tvano išsigelbėjo aštuoni asmenys: Nojus, jo žmona ir trys jo sūnūs su žmonomis. Devynakė – devyni angelų chorai. Dešimtakė – tai Dievo duotieji dešimt įsakymų. Būgnų berniuką atidedame į šalį: jis reiškia nepadorumą, o kiti trys berneliai – tai trys budeliai, kurie prikalė Kristų prie kryžiaus. Keturios damos – moterys, kurios kvepalais ištepė Kristų, čirvinė – tai Kristaus motina. Keturi karaliai – Karalius Jėzus ir trys karaliai: Kasparas, Melchioras ir Baltazaras, atkeliavę aplankyti kūdikėlį Jėzų. Tūzas – tai Bažnyčia.
Be to, kortos gali kalendorių priminti. Jose yra 365 akys – tai tiek dienų metuose. 52 kortos – tai tiek savaičių metuose. Dvylika figūrų – vadinasi, dvylika mėnesių, keturios kortų rūšys – tai keturi metų laikai.
– O ką reiškia atidėtas berniukas? – jau švelniai paklausė teisėjas, įvertinęs kaimiečio išmintį.
– Nebausite? – nori apsidrausti teisiamasis. – Prižadate?
Gavęs teigiamą atsakymą jis pasakė:
– Tai Judas, kuris mane įskundė.
Pakelkime taures už tuos, kurie suranda įdomesnių pramogų negu kortavimas.
Viršila klausia eilinio:
– Lapėnai, kas tavo Tėvynė?
– Tėvynė – tai miškai, upės, laukai…
– Kvailys tu, eilini Lapėnai. Tėvynė – tai tavo motina. Supratai, eilini Lapėnai?
– Supratau.
– Ką tu supratai?
– Kad Tėvynė – tai mano motina.
Viršila prieina prie kito kareivio ir klausia:
– Eilini Vilkaiti, kas yra Tėvynė?
– Tėvynė – tai Lapėno motina.
– Kvailys tu, eilini Vilkaiti. Tėvynė – tai ir tavo motina. Supratai.
– Supratau, tamsta viršila.
– Ką tu supratai?
– Kad aš – Lapėno brolis.
Siūlaus tostą už viso pasaulio karius. Ir tuo pasakyta viskas. Jie juk ruošiasi ginti savo Tėvynę.
Futbolo rungtynės baigėsi negirdėtai dideliu rezultatu. Pralaimėjusios komandos kapitonas priėjo prie teisėjo, piktai paspaudė ranką ir pasakė:
– Tai buvo nuostabios rungtynės.
– Jūs taip manote? – patenkintas nusišypsojo teisėjas.
– Ir dar kaip! Tik gaila, kad tamsta jų nematei.
Futbolo teisėjai dalijasi patirtimi.
– Aš, – sako anglas teisėjas, – po kiekvienų svarbesnių rungtynių einu namo užsidėjęs šalmą. Be to, mane lydi keletas lazdomis ginkluotų draugų.
– O aš, – sako brazilas teisėjas, – norėdamas grįžti namo sveikas ir gyvas, po kiekvienų rungtynių iš stadiono išvažiuoju šarvuotu policijos automobiliu.
– Aš niekada panašiomis apsaugos priemonėmis nesinaudoju, – prisipažino italas teisėjas. – Netgi atvirkščiai… Kiekvieną kartą, kai grįžtu iš stadiono, sirgaliai su didžiausia pagarba man lenkiasi, o kai kurie net ranką bučiuoja.
– Tai pasaka. Visame pasaulyje tokių stebuklų nebūna! – ėmė prieštarauti anie du teisėjai.
– Galiu prisiekti.
– Tai kaip tamsta sugebi taip padaryti ir palankiai nuteikti minią? – susidomėjo anglas ir brazilas.
– Prieš išeidamas iš stadiono aš persirengiu vyskupu.
Pakelkime taures už vargšus futbolo teisėjus, kuriuos žiūrovai siunčia „muilui“.
Londono „Vemblio“ stadione futbolo rungtynės. Žaidžia „Didžiosios Britanijos rinktinė“ su „Pasaulio rinktine“. Bilietų kainos fantastiškos. Nežiūrint to, stadionas perpildytas. Brangiausioje ložėje sėdi dama. Šalia jos – laisva vieta (vienintelė visame stadione). Daugelis sirgalių nori ją užimti. Tačiau į visus jų prašymus dama atsako:
– Niekada! Ši vieta – mano vyro…
– O kur jūsų vyras? Jis netrukus žada ateiti?
– Ne, jis neateis: jis mirė.
– Jeigu vyro nėra, tai reikėjo pasikviesti bet kurį giminaitį.
– Deja… Giminaičiai ir visi giminės dabar jo laidotuvėse.
Tostas už moteris, galinčias viską paaukoti dėl futbolo!
Madridas. Žymus toreadoras, nukentėjęs paskutinėje koridoje, visas subintuotas išeina iš ligoninės.
– Atkeršysiu! – iškošė jis pro dantis susirinkusiems gerbėjams.
Subintuotasis įeina į taverną. Minia jį lydi. Jis sėda prie stalo ir valdovo gestu pakviečia padavėją. Šiam priėjus, sako:
– Keršto valanda išmušė! Jautienos kepsnį!
Tad pakelkime taures už kepsnį, kurį mūsų mieloji šeimininkė štai neša mums!
Prieš daugelį metų, kai Indija dar buvo Anglijos kolonija, vienas senis pirmą kartą dalyvavo futbolo rungtynėse, kurios vyko didžiausiame Londono stadione. Kitą dieną jis pasiuntė laišką į Indiją geriausiam savo bičiuliui. Senukas rašė: „Anglijoje galima pamatyti keistą žaidimą. Vyrai gauna kiaulės odos gabalą, kurį susiuva taip, kad jis savo forma primena žmogaus galvą. Odą jie pripučia oro. Tada vyrai bėgiodami pradeda šią odą varinėti kojomis. Kai kurie spiria į ją gana dažnai, o kiti – retai. Tie, kurie negauna spirti į odą, spiria į arčiausiai stovinčio ar bėgančio žmogaus koją. Įspirtasis bando ant žemės partrenkti, kuris jam spyrė. Visą tą suaugusių vyrų išdykavimo laiką vienas skirtingai apsirengęs vyriškis bėgioja šalia ir švilpauja trumpas melodijas“.
Taigi, futbolo gerbėjai ir sirgaliai, prašome pakelti savo taures. Visiems kitiems siūloma „reklaminė pauzė“, kurią jie užpildo savo pačių pasirinkta daina.
Seniau kinai plačiai garsėjo savo mandagumu. Tai gali pailiustruoti toks pavyzdys. Senovėje Pekine buvo leidžiamas laikraštis „Czin-Pao“. Redakcijoje visada buvo naudojamas toks blankas, skirtas pranešti nepriimtų rankraščių autoriams. Jame taip rašoma: „Šlovingiausias iš šlovingiausiųjų saulės ir mėnulio broli!
– Tavo vergas krinta prie tavo kojų. Bučiuoju žemę priešais tave ir meldžiu leidimo toliau gyventi ir dabar prabil-ti. Tavo puikus rankraštis suteikė mums didžiulę garbę, kad mes turėjome progos ir mes susižavėję jį perskaitėme. Prisiekiu savo prosenelių palaikais, kad aš niekada neskaičiau nieko nuostabesnio. Su baime ir susijaudinimu grąžinu jį atgal. Jeigu aš išdrįsčiau išspausdinti šią brangenybę, tai prezidentas įsakytų, kad šis kūrinys visada būtų pavyzdžių ir kad aš niekada nedrįsčiau spausdinti nieko blogesnio. Iš savo literatūrinės praktikos žinau, kad tokie deimančiukai pakliūva kartą per šimtą tūkstančių metų. Šit kodėl aš jį grąžinu tamstai. Nuoširdžiai meldžiu atleisti man. Puolu tau po kojų. Tavo tarno tarnas – redaktorius (parašas)“.
Jeigu mūsų laikais mūsiškis autorius gautų tokį redaktoriaus laišką, aišku, įsižeistų, nes tai būtų panašu į pasišaipymą. Tačiau neperdėtas mandagumas – tai pinigas, kuris nieko nekainuoja, o viską perka.
Tad pakelkime taures už mandagumą.
Vienas bankininkas užsakė dailininkui nupiešti savo portretą. Kai kūrinys buvo baigtas, užsakovas griežtai atsisakė pirkti motyvuodamas tuo, jog portretas visiškai nepanašus į jį.
Dailininkas portretą išstatė dailės salono vitrinoje. Prie paveikslo buvo užrašas „Piktadaris“. Bankininkas įtūžęs užsipuola kūrėją grąsindamas supūdyti jį kalėjime arba prisiteisti už garbės ir orumo įžeidimą tokią sumą, kurios dailininkas nesugebėsiąs išmokėti visą savo gyvenimą.
– Bet juk čia pavaizduotas asmuo – ne tamsta, – atšovė dailininkas. – Jūs pats tai patvirtinote.
Karšta diskusija baigėsi paprastu kompromisu: bankininkas nupirko portretą, kurį dailininkas „perkrikštijo“, į „Filantropą“.
Siūlau tostą už mūsų gyvenime pasitaikančius kompromisus.
Kartą į Rytų valdovo rūmus Birkaše atvyko šokėja su muzikantais. Ji šoko prieš valdovą pritariant liutniai, fleitai ir citrai.
Šokėja šoko ugnies šokį, kardų ir iečių šokį, šoko žvaigždžių šokį bei erdvių šokį. Paskui ji pašoko gėlių šokį. Po to mergina nusilenkė valdovui. Tas paprašė prieiti arčiau ir paklausė:
– Sakyk man, gražuole, grakštybės ir žavesio dukra, kur tu išmokai tokio meno? Kaip tau pavyksta tokiuose ritmuose ir muzikos garsuose paliesti stichiją?
Šokėja dar kartą nusilenkė ir tarė:
– Jūsų didenybe, aš nežinau, kaip atsakyti į tokį klausimą. Tik gerai žinau: filosofo siela slypi jo mintyse, poeto siela – jo širdyje, dainininko siela skamba jo gerklėje, o šokėjos siela virpa visame kūne.
Tad pakelkime taures už virpulį visame kūne, padarykime pertrauką prie stalo ir, muzikantams padedant, parodykime, kad ir mūsų kūnai dar nesuglebę ir šokio ritmuose gali virpėti siela visame kūne!
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | Gairės: Linksmi tostai | Kategorija: Juokingi tostai | Peržiūrėta: 2,227 |