Posakiai.lt

Būti tikru žmogumi – tai draugo akyse matyti dar nespėjusią pasirodyti ašarą, suprasti giliai širdyje užslėptą skausmą.

Žmogus yra – žmogaus nėra..
Tam gyvenimas ir skirtas,
Kad gimtume ir mirtume
Kad mylėtume ir kentėtume
Kad lietume ašaras
Iš laimės ir nelaimės..

Jei galėčiau, nudažyčiau saulę mėlyna spalva, nubėgčiau į dangų vaivorykštės tiltu ir ieškočiau nakties, gal iš ten ateina jinai.. paskui nutiesčiau nesibaigiantį kelią, kuriuo eitume mes..

Pasiklydusi svajonėse maža mergaitė bėgo per rasotą pievą su begale žiedų ir drugelių..Ji nežinojo, kas yra meilė ir neapykanta, pasitikėjimas ir išdavystė, kilimas ir nuopuolis, džiaugsmas ir liūdesys, jai nereikia slėptis, jai nereikia būti kitokiai, nei ji yra..Jos gyvenimas-bėgimas. Ji tik bėga, bėga, bėga..Jos žingsniams atitaria vėjas, lietus, saulė..visas pasaulis..visa visata..Juk ji maža mergaitė, pasiklydusi svajonėse..ji nepažįsta žmonių, nepažįsta žodžių..nepažįsta savęs..Ji net nežino, kad yra maža mergaitė. Ji tik bėga..bėga..bėga..Bėga ne nuo kitų ir ne nuo savęs, ne nuo vėjo ir ne nuo lietaus..Ji bėga be tikslo ir be prasmės. Jos niekas nestumia, jai niekas neliepia bėgti-tai įprotis , vidinis postūmis, instinktas. Ji to niekur neišmoko, niekas jai neparodė…ji buvo tokia ir bus..maža mergaitė pasiklydusi svajonėse..diena keičia naktį. Naktis keičia dieną. Saulė kyla ir leidžiasi..o ji bėga…bėga per gyvenimą..per svajones..per pievą..

Dvieju širdžių ištikima draugystė,
Jokių nepaiso kliūčių kelyje,
Ir meilė dar ne meilė,
Jei ją apsunkina klasta ar išdavystė..