|
-> Į mūsų miestą neateis žila senatvė
Ir nenustos, ir nesibels kol šaltas pirštas į duris, –
Yra gyvenimas, kurio gyvenimas neatėmė,
Ir gražiai čiulba aukštam skliaute vyturys.
Įsiklausykit … Girdit, laikas eina,
O su juo ir Jus žengiate gyvenimo keliu.
Šypsokites gyvenimui, ir jis atsilygins tuo pačiu.
Žmogaus gyvenimas matuojamas
Ne pragyventais metais,
O tai kokį pėdsaką jis palieka
Kitų žmonių gyvenime, jų mintyse,
Jų širdyse..
Būk išdykęs pievų drugys,
Būk upelis, tiltas, kelias
Būk melsvas padangės vyturys
Būk diemedis girioj žalias
Būk tu saule, vėjas, dangus
Būk plačiausios padangės mėlis
Pagaliau būki tu žmogus, –
Tik nebūki niekada šešėlis.
…Skubėdami prarandam ir išmėtom
Ir nepamatom, skrisdami dvasią,
Nei uogos, sirpstančios iš lėto,
Nei skausmo gero draugo akyse.
Tiktai paskui, kada jau visko turim,
Jau sendami, pajuntame staiga
į pačia širdį priekaišta ar durį –
Užlieja juodo išgąsčio banga,
Kad mes visai be reikalo skubėjom,
Kad nardėm tarp beprasmių reikalų,
Kažką svarbaus praleidom, ar praėjom
Ir jau nepataisysi. Per vėlu.
Aš taip tikiu,
Kad snaigės žiema krinta
Kad po žiemos pavasaris ateis
Aš taip tikiu
Kad busi tu laiminga
Tuomet ir liudesys kažkur išeis
Aš taip tikiu
Kad šie atneš laime
Juk tau nebe 9 – neri
Juk tau jau 18 – lika.
Akis plačiai gyvenimui atvėrė
širdies šaukimo einat vedami.
Jaunystė Jums dar nuostabiausiai žėri,
O ateitis svajonėse vaiski.
tebūna ji tokia, kokia svajojot
Po linažiedžių tėviškės dangum,
Te niekad juodas nerimo rytojus
Namų šventumo jūsų nesudrums.
Dienos barstė džiaugsmo žiedlapius,
Kaip rudens lapai krito rupesčiai,
Kaip vanduo upėje nuskambėjo metai
Negrąžinamai užvertėt dar vieną savo gyvenimo
Knygos puslapį.
Tegul skausmai ir rūpesčiai praeina,
Tegul vargus nuplauna tekantys vandenys,
Tegul Jus lydi maži šešėliai ir didžiulė šviesa,
Tegul niekad Jums netrūksta didelės kasdieninės laimės.
-> Dar patikėkit gražiu gyvenimu,
Dar patikėkit šviesiom dienom.
Nors jų daugybė nusruveno
Kaip upės srautas tolumon.
Dar reikia ištvermės ir ryžto,
Dar reikia atrast kelių,
Kurie į praeitį negrįžtų,
O vis ieškot šviesių dienų.
Daug ąžuolų tvirtybės, nevystančių žiedų,
Daug saulėtos padangės ir skambančių dainų,
Ta meilė, kur išsaugojai ir mums išdalinai,
Priimk iš mūsų rankų. Tau lenkiamės žemai.
Išaušo rytas jubiliejaus.
Greit saulė atrakins vartus.
Ir visos gėlės spalvas lieja,
Kad jis išliktų nuostabus.
|
|