Posakiai.lt

Buvo džiaugsmo akimirkos,
Buvo liūdesio valandos…
Buvo pavasario audros,
Buvo alsus vasaros nuovargis,
Brangus rudens susimąstymais…
Visko buvo šitam ilgam kely…
O dabar prieita toji aukštuma,
Nuo kurios malonu apžvelgti
Savo nueitus darbus, nugalėtus sunkumus.
Išaugo vaikai…
Švelnios anūkų rankutės grąžina dosniai ir nesavanaudiškai dalintą namų šilumą, kurią nuolat saugojai ir globojai kaip didžiausią šventenybę.
Tavo motiniška širdis ir auksinės rankos visą gyvenimą buvo dalinamos artimiesiems.
Gal todėl ir tos raukšlės ir ta sidabrinė gija tik puošia ir taurina Tavo veidą ir dabar kupiną pasiaukojimo ir atsidavimo.
Juk tos motiniškos šilumos jau laukis antroji karta – anūkai.
Nuoširdžiai sveikiname Tave labai gražaus ir prasmingo jubiliejaus proga. Ir linkim:
būk stipri, būk kantri, nes tavęs laukia dar labai ilgas kelias. Gal ramesnis, patikimesnis, tačiau tokia pat reiklus meilės, ištikimybės, pasiaukojimo, kantrybės saugojant šventąją namų ugnį, dalinant išmintį ir gyvenimo patirtį.

Mieloji mama, tu buvai ir liksi
Audringoj jūroj švyturiu mieliausiu.
Kaskart sudrėkusiom akim vaikus sutiksi
Ir apie jų klaidas, džiaugsmus kas kartą klausi.
Sugrįžti trokštame kur tu,
Kur senas beržas, kur gimtinė,
Ir prisiglaudus paklausyt, kaip šlama
Širdy tavojoj meilė begalinė.

O buvo saulės,vėjo-buvo visko,
Svajonių laivas blaškės audrose.
Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
Ne kartą džiaugsmas degė akyse.
Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo.
O tu likai švelni, likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.

Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit,
Lai šoks naktis už lango šokį trankų.
Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti,
Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę ranku.

Nejaugi tau septyniasdešimt, mama,
Nejaugi tiek jau nuvedė takai ?
Kiek kartu aušros aušo, naktys temo
Nejaugi tavo jau žili plaukai.