Posakiai.lt

Prisimink, kaip mokyklon nedrąsiai Tu atbėgai su puokšte gėlių… O nuo šiandien jau niekas į klasę Nebekvies, nebešauks varpeliu…

Jaunyste, paukšte mano, Jaunyste išdidi! Keliesi tu į erdvę Krenti ir vėl skrendi. Plasnok drąsiau, jaunyste, Virš liūnų, akmenų! Žinok, tik tas nekrinta, Kas gimė be sparnų.

Štai prabėgo metai, mėnesiai ir dienos, Mes čia jų viešėjom ištisas eiles. Gera buvo čia, tarp tų baltųjų sienų, O dabar likimas mus kažkur nuves. Mokykla tarsi motinos rankos Ir globojo, ir baudė, ir guodė. Širdyje išsinešim ne vieną Jos nuoširdų ir šildantį žodį. Mes išmokom suprasti čia tiesą, Tiksliai sverti dienas, minutes. Ir svajonės čia gimė mums šviesios – Darbu puošti tėvynės gretas. Tirti, baigt, ko kiti nesuspėjo, Kas dar laukia mūsų rankų jaunų. Lik sveika, mokykla, mes išeinam Tiesti žemėj į laimę kelių. Eisim jau! Už lango pavasaris bąla, Bet visiems mums atrodo per greit. Baigėm atkarpą didelio kelio, Net baugu, kad vieniems reikės eit. O leisk Tau, mokytojau, nusilenkti Už suteiktas žinias, už nuoširdumą, triūsą, Jūs mokėt, auklėjot ir kelią mums nurodėt, Gyvenime padės mums žodžiai Jūsų. Gėrio grūdus mumyse Jūs sėjot Ir džiaugėtės, pamatę daigus. Jūs, metus skaičiuodami rugsėjais, Mums gyvenimas tiesėt kelius. Ačiū, kad padėjot mums daugiau žinoti, Laimės žiburėlį uždegėt kely. Nors sunku mums žodžiais šiandien padėkoti, Meilės kibirkštėlė neužges širdy. Tie metai mokykloj prabėgo taip greitai. Užaugom kaip medžiai. Metas išeiti. Metas surasti, kas žemėj mums skirta. Ir linksma, ir liūdna, kad laikas jau skirtis. Ir šiandien mūsų žingsnis tvirtas, Pečiai nelinksta nuo naštos. Gražiausios mūsų mintys – Jums paskirtos, Žiedai gražiausi – nuo mūsų laidos!

Išeiname mes… Visiems laikams – Išeinam Palikę ištuštėjusias klases. Sutikti šėlstančių likimo vėjų,- Jaunystės pasitikt išeinam mes. Čia buvo viskas: pirmutinės gėlės, Pirmasis nerimas ir pirmas ilgesys. Praslinko čia vaikystė kaip šešėlis, Švelnus pirmosios meilės svaigulys… Čia šokom valsą, Verkėme – kvatojom, Svajojom nesiskirti amžinai.

Kada mūs klasėj paskutinį kartą Iš jaunų krūtinių išsiverš daina, Atsivers mokyklos platūs vartai, Ir išgirsim balsą: „Eikite, gana! Eikite, neatsigręžkite! Eikite, užtenka, nes jau jūsų vietą užima kiti!“ Kaip baisu…O vis tik apsiprasti tenka, Nes jau ta minutė taip nebetoli…