Posakiai.lt

Palengva išeina vaikai iš namų. Į nuosavą gatvę. Gal juos šaukia savi laikai, Gal išvaro tėvų senatvė – Ir irzli, ir nepakanti, Išmatuojanti savo matu tai, Kas bręsta kitų širdy, be nuolaidų, be paklaidų. Ak, tie mūsų amžiaus tėvai, Šitiek matę, vis tiek nesupranta, Kad jaunystė ne taip jau lengvai Randa tikrą, vienintelį krantą. Jai pačiai reikia pereit audras, Kilt į kalną ir leistis bedugnėn. Taip tikrai jie supras ir suras Ir gyvenimo druską, ir ugnį. Tegu eina vaikai iš namų, Tegu blaškosi, ieško ir klysta. Man užvis labiau neramu, Kai žiūriu į besparnę jaunystę.

Išeisite,taip neseniai čia pirmąkart atėję, Išmokę pirmą raidę parašyt. Išeinate tokie jau dideli, o prieš gyvenimą tokie mažyčiai.

Vėl klasė liks viena. Skambės tik žingsnių aidas… Jus akimis lydės išmarginta lenta Raidėm ir formulėm, daiktavardžių linksniuotėm, Liūdės ant suolo palikta knyga… Kvepės pavasariu ir sodais, varpelis suskambės, Ir Jūsų širdys, man atrodo, mokyklą paminės…

Tavo dienos-smalsios vaiko akys, Krykštavimas, klaidos mūs darbuos. Tavo dienos-mažos mūsų širdys trapios, Mokančios mylėt ir neišduot.

Daug surasit. Kai ką ir prarasit. Daug pamiršit dienų margų. Bet kaip ėjot pritilę iš klasių Paskutinį kartą-vargu. Bus keliai, painios kryžkelės, stotys, Iš visokių giedosit gaidų. Bet skambiausioji visad kartosis Paskutinio skambučio aidu. Ginsit tiesą. Ir pasakas seksit (Kaip jas seka pasaulis seniai.) Susirinkę po daugelio metų, nustebsit, Kad gražiausi buvot čionai Tegu būna keliai Jūsų šviesūs, Neišblunka pasaulio viltis Būkit žvalūs, laimingi ir tiesūs, Nes ant Jūsų pečių-ateitis.