Posakiai.lt

Kuo daugiau išdalina kitiems,
Tuo labiau praturtėja pati.
Skleidžia šilumą savo visiems,
Neša žiburį šviesų kely.
Kas ji?
Mokytojo širdis.
Kviečia augti dvasia ir protu,
Moko būti pačiu savimi,
Ji vis žadina laisvę žmonių,
Ji vis ten, kur vaikystė žavi.
Kas ji?
Mokytojo širdis.
Jai vis lemta sutikti mažus,
Prisirišti prie jų ir pamilt,
Užauginti jaunystės sparnus
Ir paspaudus rankas išsiskirt.
Kas ji?
Mokytojo širdis- jusų širdis.
Didžiuojuos, kad jūsų buvau mokinys.

Kai paskutiniai zingsniai nuaides mokykloj. Kai paskutini karta trinkteli duris. Sustok ir pagalvok.. Vaikystes skardu juoka gal suole palikai? O gal “Atleisk” kuriam nepasakei? Dar paklausyk skambucio paskutinio aido!! Nesauks i klase jis daugiau..

Jau išeini.. Kaip greitai prabėgo tie dvylika metų. Kaip viena diena. Buvo visko, visko ir reikia. Mes dažnai buvome nedovanotinai šiurkštūs, buvom.. Bet dabar, stovime su gėlėmis ir klausomės jo skambėjimo, klausomės su nerimu, širdies virpulių, gal todėl kad išsiskirsime, gal todėl taip greitai suaugome.

Prirašėm sąsiuvinius,
Perskaitėm knygas.
Netyčia juoką išbėrėm
Prie klasės slenščio.
Vienas kitam pažvelgiam i akis,
Nepasakytų žodžių išsigandom..
Suvirpo pirštai nejučia,
Kai atsisveikindami ranką spaudžiam.
Jau eisim?! Taip greit?!-
Dar patylėkim..
Beviltiškai nusvyra baltos tulpės,
Ant suolo, kuriame vaikystę piešėm..

Nors proto aukštumų aš niekada ir nepasieksiu,
Nors išradimai, mokslas – ne mana sritis,
O nuo tiksliųjų mokslų atkakliai aš bėgsiu,
Bet mano kelias, mano viltys, ateitis.

Nė kiek ne prastesni nei įžymių profesorių,
Nė kiek ne mažesni nei mokslininkų šių.
Ir nesvarbu, kokia mana profesija,
Svarbiausia tai, jog aš ŽMOGUS esu.