|
-> Vieną gražų vakarėlį nuėjau aš į šokius, atsisėdau į kamputį ir ten apžvelgiau visus. Pamačiau aš ten mergaitę, prižadėjo man ji duoti.. Nieko blogo negalvokit, į žanduką pabučiuoti. Kai išsivedžiau ją šokti įkišau jai prie visų.. Nieko blogo negalvokit baltą rožę tarp kasų. Kai parsivedžiau namo ją, ištraukiau didelį.. Nieko blogo negalvokit sauso vyno butelį. Po to karto man stovėjo 3 dienas ir 3 naktis.. Nieko blogo negalvokit Josios veidas prieš akis..
Tad pakelkim už didelį butelį!
Meilužė – tai atsarginė moteris.. O atsarga gėdos nedaro!
Tad išgerkim už Meilužes!
Kaip reaguoja įvairių tautybių moterys, kai vyras jas užklumpa lovoje su meilužiu?
Prancūzė: “O Poli! Gulk šalia!”
Amerikietė: “Sveikas, Džoni. Žinai, Haris irgi geras vyras.”
Anglė: “Bili, tu pats kaltas – juk tu šiandien grįžai penkiomis minutėmis anksčiau negu visada.”
Rusė: “Vasia, Vasia dėl Dievo meilės, aš juk nekalta: jis mane išprievartavo.”
Žydė: “Abramai, tai tu? O kas guli šalia manęs?”
Lietuvė: “Tai ko akis išsprogdinai? Tu irgi ne šventasis. Ak, tu šitaip negalėtum? Jeigu nebūtum impotentas – galėtum.”
Tad pakelkime taures už tas moteris, kurioms geriausias meilužis – savo vyras!
Mokytojas nori vaizdžiai paaiškinti skirtumą tarp rožės ir kaktuso:
– Įsivaizduokite dailiai apsirengusią jauną, gražią moterį.. Tai tokia esanti rožė. O šalia jos stovi žalia neišvaizdi būtybė, kuri ir žydėt retai žydi, o dažniausiai ji bežiedė. Ta būtybė šalia rožės atrodo verta pasigailėjimo. Kas tai galėtų būti?
– Aišku, pone mokytojau,-atsakė mokinys, – tai rožės vyras.
Pakelkime taures už rožių vyrus!
O dabar išgerkim į moterų sveikatą: mums jokio skirtumo, o joms – malonu.
Užėjo kažkaip misionierius į smuklę ir ėmė sakyti pamokslą vietiniams džigitams:
– Jūsų pirmutinis priešas – vynas!
– Jūs teisus, – atsakė vienas iš mėgėjų išgerti, – bet ir evangelijoje parašyta: “Pamilk priešą savo”.
Tad išgerkime už gerą vyną!
Ėjo keliu laimė, meilė ir sveikata. Priėjo namą, pasibeldė, paprašė įsileisti. Bet name buvo tik viena laisva vieta. Šeimininkai pasvarstė: ką įsileisti prie židinio? Nusprendė, kad svarbiausia – laimė, ją ir priėmė, o meilę ir sveikatą paliko prieangyje. Ir pirmiausia iš namo tyliai išėjo meilė, paskui ir sveikata, o vėliau išėjo ir laimė.
Priėjo kitą namą, kur irgi buvo tik viena vieta. Čia šeimininkai nusprendė įsileisti sveikatą. Kas per laimė ir kas per meilė be sveikatos? O meilė ir laimė buvo paliktos prieangyje. Ir iš pradžių išėjo meilė, po to laimė, o paskui jas ir sveikata.
Trečiajame name žmonės nusprendė, kad svarbiausia yra meilė. Ir ji liko name. O kai paliko meilė, pasiliko ir sveikata, ir laimė. Tad išgerkime už tai, kad pirmiausia įsileistume meilę!
Keliavo Ašotas iš vieno aūlo į kitą. Kelias ėjo kalnais, vingiavo tarp uolų ir bedugnių. Staiga asilas sustojo ir nė iš vietos. Ašotas pradėjo jį raginti, šūkauti. Asilas stovi kaip įkastas. Ėmė Ašotas jį keikti, vadinti visokiais žodžiais, talžyti botagu. Bet asilas kaip stovėjo, taip ir paliko stovėti. Paskui jis pats nuėjo. Ir tada Ašotas pamatė, kad už posūkio stovi didžiulis akmuo, kuris ką tik nukrito, ir jei asilas nebūtų sustojęs, akmuo būtų juos abu užmušęs. Apkabino šeimininkas protingą gyvulį ir padėkojo.
Tad išgerkim už tai, kad mes visada ginčydamiesi įsiklausytume į kito nuomonę, tegul jis būna net ir asilas.
-> Guli senukas mirties patale ir ateina giltinė. Ji sako viskas senuk pasiimu aš tave. O senukas sako:
– Duok man dar pagyventi tiek kiek mano sode ant obels yra lapų.
– Ne tiek žmonės negyvena! – sušuko giltinė. Aš tau duosiu pagyventi tiek metu kiek tu turi TIKRŲ draugų. O senis iškart ir numirė.
Tad pakelkime taures už tikrus draugus!
Du vyrukai nutarė kaip reikiant pašvęsti. Nuvažiavo į sodybą, išsikepė paršelį. Atkimšo butelį. Na, vienas ir sako:
– Už laisvę!
Kitas pažvelgė į keptą paršelį ir paprieštaravo:
– Paršelis irgi buvo laisvas.. Bet kaip baigė. Tad geriau už laisvę!
10 puslapis iš 11« Pirmas«...234567891011»
|
|