|
|
Gatvės sankryžoje, namo pasienyje, sėdi liūdnas vyriškis su tamsiais akiniais. Ant pavadėlio jis laiko šuniuką. Ant gyvulėlio kaklo kabo lentelė su užrašu: „Padėkite vargšui aklajam“. Šalia padėta kepurė su monetomis ir keliais banknotais. Praeivis įmeta banknotą ir sako nelaimingajam:
– Neturiu smulkių. Įdedu penkis ir paimu tris litus grąžos.
– Kokius penkis litus? – sušuko elgeta. – Ką čia niekus tauškiate?! Tamsta įmetei du litus, o nori pasiimti tris!
– Vadinasi, tamsta matai! – sušuko praeivis. – Tai tik apsimeti akluoju! Apgavystė!
– Čia nėra jokios apgavystės. Tai šunelis aklas, o ne aš…
– Ar ne gėda prašyti išmaldos! – vis piktinasi pilietis. – Vos pravėrei burną, o atsiduodi kaip tikra alaus statinė!
– Alaus? Statinė! Ponuli, negi aš galiu kvepėti konjakėliu ar šampanu?
Tad pakelkime taures už tai, kad mes galime kvepėti kuo tik norime.
Į mažą krautuvėlę įeina elgeta. Šeimininkas, įnikęs į buhalterijos knygas, prašo palaukti. Elgeta ilgai laukia. Pagaliau neištvėręs ir įsižeidęs sako:
– Aš jau laukiu gerą pusvalandį. Kiek dar reikės prašinėti?
– Palauk dar valandėlę, – pasakė krautuvininkas. – Baigsiu balansą ir, ko gero, abudu eisime prašinėti…
– Sušelpkite vargšą elgetą, – maldauja apšepęs vaikinas.
– Gėdintumeis elgetauti! – pasakė praeivis. – Tamsta esi sveikas ir gali dirbti.
– Aš prašau išmaldos, o ne patarimų! – pasigirdo atsakymas.
– Tai kodėl elgetauji?
– Man koją skauda.
– Bet tamstos rankos – sveikos. Galėtum dirbti.
– Bet nesveika koja man daugiau uždirba, negu prieš tai aš gaudavau už sveikas rankas.
Kitame gatvių kampe ištiesęs ranką stovi vaikinas.
– Kaip tau ne gėda! – piktinasi praeivis. – Toks jaunas, o jau elgetauji.
– Senatvei renku! – teisinasi vaikinas.
Pakelkime taures už tai, kad niekada gyvenime netektų stovėti su ištiesta ranka.
Kai kuriose įstaigose reikalaujama, kad tarnautojai ateitų į darbą griežtai nustatytu laiku. Pavėlavusieji privalo pasiaiškinti. Kokių pasiaiškinimų tenka išgirsti?
– Pone, kodėl ir vėl pavėlavote į tarnybą? – rūsčiai paklausė šefas.
Tarnautojas aiškinasi:
– Suprantate, pone direktoriau, rytą nubudau, atsikėliau, pasižiūrėjau į laikrodį, paskui į veidrodį ir nepamačiau savęs. Pamaniau, kad jau išėjęs į darbą. Ir įsivaizduojate, tiktai po pusvalandžio pastebėjau, kad iš veidrodžio iškritęs stiklas.
– O tamsta, kodėl pavėlavai?
– Pone direktoriau, išeidamas iš namų, aš laiptais nuriedėjau žemyn.
– Vadinasi, tamsta privalėjai ateiti dar greičiau.
Pakelkime taures už tai, kad mums niekur ir niekada netektų vėluoti, o tuo labiau ieškoti pasiteisinimų.
Viršininkas bara pavaldinį:
– Ak, Jonai, kaip tamsta lėtai dirbi… Ar sugebi padaryti ką nors greitai?
– Aš greitai užmiegu, – pasiteisino baramasis.
O tūlam kartais pasitaiko užmigti darbo metu.
Šefas pavaldiniui:
– Tiesiog žodžių nerandu, Aurimai! Jūs vėl miegate darbo metu. Nejaugi neturite laiko miegoti namie?
– Laiko tai turiu. Bet juk dar reikalinga tyla.
Skyriaus viršininkas bara pavaldinį:
– Tiesiog galva neišneša… Kiekvieną rytą darbe miegate!
– Šefe, bet juk jūs irgi buvote jaunas…
– Aišku, buvau… Bet ne kiekvieną naktį.
– Tiesiog skandalas! Vėl miegate darbo metu. Nuo ateinančio mėnesio pirmosios dienos jūs – atleidžiamas!
– Tai nuo pirmosios! O kodėl mane žadinate dvidešimt penktąją?
Pakelkime taures už žmones, įveikusius nemigą.
Neseniai priimtas darbuotojas kolegos klausia:
– Aš čia dar nieko nepažįstu… Ar negalėtumėte man pasakyti, į ką reikia kreiptis, kad man pakeltų atlyginimą?
Didžiuliame ištaikingame kabinete sėdi apkūnus įmonės savininkas. Įėjusį tarnautoją jis pasitinka su šypsena ir, šiam nespėjus prasižioti, sako:
– Jeigu atėjote prašyti priedo prie atlyginimo, tai taip ir sakykite, o paskui mudu abudu gardžiai pasijuoksime.
Grįžta darbuotojas iš pasimatymo su šefu ir sako kolegai:
– Šiandien aš savo viršininkui įteikiau ultimatumą: „Arba jūs man padidinate atlyginimą, arba aš išeinu iš jūsų įstaigos!“
– Na, ir kuo viskas baigėsi?
– Mudu suradome kompromisinį sprendimą. Jis atlyginimo nepadidino, o aš neišėjau iš šios įstaigos.
Pakelkime taures už tai, kad mūsų viršininkai būtų sukalbamesni ir atlyginimus didintų neprašomi.
Po palme guli negras. Prieina europietis ir sako jam:
– Ko tu guli, kai aplink tave tiek daug kokoso riešutų?! Surinktum tu tuos riešutus, parduotum, nusipirktum vežimėlį.
– O kam? – nustebęs klausia negras.
– Sugrįžtum atgal, prisikrautum vežimėlį riešutų, parduotum, nusipirktum motociklą su priekaba.
– O kam?
– Prisikrautum kokoso riešutų, parduotum ir nusipirktum nedidelį sunkvežimį.
– O kam?
– Prisikrautum tą sunkvežimį riešutų… Pats jau nedirbtum, o tuos riešutus skintų ir į sunkvežimį krautų tavo samdomi darbininkai… O tu sau gulėtum po palme…
– O aš ir taip guliu.
Siūlau tostą už tuos Lietuvos bedarbius, kurie tenkinasi minimumu, kad tik nereikėtų dirbti.
Suskamba telefonas. Ragelyje piktas balsas priekaištauja:
– Aš esu pasipiktinęs. Višta, kurią jūs man vakar įkišote, visiškai netinkama. Privalote ją tuojau pat pakeisti.
Žmogus, sėdintis kitame laido gale, purto galvą ir atsako:
– Aš jus užjaučiu… Tačiau apgailestaujame: to padaryti negalime. Būtų nusižengta mūsų įstatymams.
– Įstatymams? – niršta pašnekovas. – Čia mėsininkas Kasparas?
– O ne! – atsako ramus balsas. – Čia vedybų biuras.
Pakelkime taures, kad mūsų gyvenime būtų kuo mažiau apsirikimų. Nesvarbu, didelių ar mažų.
Kvaišas ir negražus vaikinas gyrėsi:
– Netikėkite, kad aš toks gimiau, kokį matote. Mama sako, kad visus stebinau savo grožiu, kai buvau mažas… Bet kažkas mane apkeitė.
Kartą jis pamatė, kaip daržininkas triūsia braškių lysvėse ir paklausė:
– Ką jūs čia ant braškių pilate?
– Atskiestas srutas, – atsakė daržininkas.
– Keista, nustebo kvaišelis. – O aš ant braškių pilu cukrų. Bet nieko nuostabaus – juk aš kvaišelis.
Pakelkime taures už daržininkus, kurie nebarsto cukraus braškių lysvėse, norėdami, kad uogos būtų saldesnės.
Senoji Sparta garsėjo sveika gyvensena bei žmonių stiprybę palaikančiu maistu. Sirakūzų valdovas, norėdamas pasimėgauti sveikatinguoju spartiečių maistu, už didelius pinigus išsikvietė geriausią anos šalies virėją. Šis išvirė sriubą, į kurią įdėjo mėsos gabaliuką, riebalų, rūgšties. Srėbalą pasūdė. Ir jokių kitokių pagardų ar prieskonių nedėjo.
Paragavo Sirakūzų valdovas šios sriubos, susiraukė ir atstūmė valgį nuo savęs. Spartos virėjas jam ir sako:
– Žinau, šiam valgiui trūksta pagrindinio pagardo…
– Kokio! – sušuko tironas.
– Prieš valgį reikia padirbėti iki devinto prakaito, – pasigirdo atsakymas.
Pakelkime taures už tuos, kurie maistą gardinasi geriausiu prieskoniu.
Stalius, gydytojas, sodininkas ir elektromonteris vakare susitiko restorane ir ėmė girtis savo kilme.
– Mano giminė tokia sena, – pasakė stalius, – kad mano proproseneliai tašė lentas Nojaus arkai.
– Pamanyk, – paniekinančiai numoja ranka gydytojas, – mano proproseneliai jau buvo chirurgai. Juk pats Dievas padarė pirmą operaciją: kai kūrė Ievą, užmigdė Adomą ir išėmė iš jo šonkaulį.
– Galiu kirsti lažybų, – pasakė sodininkas, – kad mano profesija dar senesnė. Juk kai Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, juos įkurdino Rojaus soduose. Vadinasi, mano proproproseneliai sodino obelis Rojaus sode.
– Nesigirsiu, – atsiliepė elektromonteris, – bet kai Viešpats Dievas pradėjo kurti pasaulį, pirmiausia pasakė: „Tebūnie šviesa!“ Vadinasi, laidai jau buvo nutiesti.
Siūlau tostą už geriausias profesijas, kurią mes kiekvienas pasirinkome.
|
|
(Be įvertinimo)
Loading... | Gairės: Linksmi tostai | Kategorija: Juokingi tostai | Peržiūrėta: 2,162 |