Lakštingaloms suokiant

Paupys. Šiltas vasaros vakaras. Ant kranto sėdi jis ir ji. Aplinkui nė gyvos dvasios. Krūmuose lakštingalos suokia…
– Meilute, duok! – paprašė jis.
– Negaliu! – griežtai atšovė ji.
– Na, tik vieną!
– Neduosiu.
– Pupuliuk, tik vieną, na, tik vienui vieną…
– Nė už ką.
– Brangioji, nepalyginamoji, mylimoji…
– Jau girdėjau…
– Negi nepasigailėsi manęs?
– Neprašyk, negausi.
– Lakštingalos suokia… Širdis tiesiog alpsta, kaip norisi…
– Ir tegul alpsta.
– Nejaugi tu būsi tokia kietaširdė?
– O ką aš darysiu atidavusi tau paskutinę cigaretę?
Pakelkime taures už nerūkančiuosius.

Grožis pavergia

Gatve ėjo mergina. Vyriškis įdėmiai ją peržvelgė ir nusekė paskui. Mergina stabtelėjo ir pasiteiravo, kodėl jis ją sekąs.
– Todėl, kad aš jus įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio! – pasakė nepažįstamasis.
– Aš neverta, kad jūs mane mylėtumėte vien už grožį! – pasakė ji. – Mano sesuo šimtą kartų gražesnė… Antai ji eina. Prieikite prie jos ir prisipažinkite mylįs.
Vyriškis grįžo atgal ir pamatė reto bjaurumo moterį. Nusivylęs jis pasivijo gražuolę ir paklausė, kodėl ji taip negražiai pajuokavusi, pasišaipiusi iš jo.
– Aš taip pasielgiau dėl to, kad jūs sakėte netiesą, – atkirto ji. – Jeigu jūs būtumėte iš tiesų mane pamilęs iš pirmo žvilgsnio, kam gi jums būtų reikėję bėgioti ir ieškoti kitos moters?
Tad pakelkime taures už tai, kad vyrui netektų rausti dėl savo nepastovumo.

Po avarijos

Jaunuolis paprašė merginos pasivažinėti jo automobiliu. Ši sutiko. Užmiestyje, lenkdamas sunkvežimį, vaikinas nesuvaldė mašinos, ir ji išlėkė į priešingą kelio pusę. Automobilis keletą kartų apsivertė ir, įnėręs į krūmus, sustojo.
– Viešpatie, ir kam viso to reikėjo! – nustebusi pasakė mergina, kai jiedu vargais negalais išsikrapštė iš aplamdytos mašinos.
Juk buvo galima daug paprasčiau – įvažiuoji į mišką ir pasakai, kad jau baigėsi benzinas!
Tad pakelkime taures už nuovokias merginas.

Žaidimai

Išeina į pievelę Jėzus Kristus ir šventas Petras žaisti golfo. Šventasis Petras smūgiuoja ir… nepataiko į duobutę, nors smūgis gana tikslus. Smūgiuoja Jėzus Kristus. Smūgis stiprus, tik jau labai netikslus. Kamuoliukas nulekia pamiškėn. Tuo metu iš miškelio išbėga kiškis, kamuoliukas trinkt ir pataiko į jį. Kadangi smūgis buvo labai stiprus, kiškis krinta it kulkos pakirstas, o kamuoliukas įsivelia į jo kailį.
Dangaus žydrynėje sklando erelis. Staiga jis pamato gulintį kiškį, sminga žemyn, nagais čiumpa kiškį ir pakyla aukštyn. Tuo metu iš miško išeina medžiotojas, pamato erelį, greit nusitaiko, pykšt! Krisdamas erelis paleidžia kiškį, iš jo kailio išslysta kamuoliukas ir krinta tiesiai į golfo duobutę pievelėje. Jėzus Kristus pakelia akis į dangų ir maldaudamas sako:
– Mano Tėve, pagaliau leisk man pačiam pažaisti.
Tad pakelkime taures už tuos žaidimus, kuriuos mes mėgstame žaisti.

Cirkas

Cirko direktorius ir žvėrių tramdytojas tiesiog apstulbino žiūrovus savo drąsumu, parodęs nutrūktgalviškus triukus su liūtais. Pasibaigus programai, prie jo priėjo susižavėjusi žiūrovė ir sako:
– Nuostabu! Aš tiesiog pritrenkta jūsų drąsa ir gebėjimu susivaldyti. O jūs netgi nepanašus į tramdytoją: toks plonutis, liesutis…
– Čia ir yra mano sėkmės paslaptis, – nusišypsojo tramdytojas. – Liūtai laukia, kol aš nutuksiu.
Taip bekalbant į cirko direktoriaus kabinetą uždusęs įbėga žvėrių prižiūrėtojas.
– Pone direktoriau, pone direktoriau! Tigras užpuolė jūsų žmoną.
– Viešpatie, – sudejavo direktorius, – kur aš dabar gausiu kitą tigrą?!
Pakelkime taures už tramdytojus…, nebūtinai žvėrių.

Nors imk ir prasmek

Mergina užkalbina orų svečią:
– Na, kaip jums patinka ši puota?
– Galiu pasakyti, jog labai patinka. Tačiau privalau tuojau pat pasišalinti iš čia.
– Kodėl? – nustebo mergina.
– Įsivaizduokite, koks nesmagumas! Nors imk ir prasmek skradžiai žemę.
– Kas atsitiko, pone?
– Ką tik pasakiau vienam seniui, kad šeimininkė – tikra pelėda… Pasirodo, šis idiotas esąs jos vyras…
– O ką į tai jums atsakė tėvelis?
Kadangi mūsų tarpe nėra nei pelėdų, nei idiotų, visi mandagūs, gerbia vieni kitus, tad siūlau tostą už čia susirinkusiuosius.

Paslaugus darbuotojas

Iškilmingas solidžios firmos jubiliejus. Ta proga buvo didžiulis balius. Jis praėjo puikiai. Kitą dieną firmos direktorius išsikviečia tarnautoją ir sako jam:
– Žvingilai, man sakė, kad praėjusią naktį jūs vaikštinėjote miesto gatvėmis stumdamas karutį. Manau, kad toks jūsų poelgis gali pakenkti ne tik jūsų reputacijai, bet ir mūsų solidžios firmos geram vardui.
– Savaime suprantama, viršininke. Tačiau aš čia niekuo dėtas.
– Kaip tai niekuo dėtas? Juk jūs stūmėte karutį miesto gatvėmis.
– Buvo labai vėlu… Tiksliau pasakius anksti… Ir aš nebuvau tikras, kad jūs surasite taksi…
Pakelkime taures už paslaugius darbuotojus.

Burtas lėmė

Šeimininkas šypsodamasis sutinka pavėlavusį svečią.
– Džiaugiuosi jus matydamas, pone, – pasakė jis. – O kur gi jūsų žmonelė?
Svečias prisipažino:
– Mes namie traukėme burtus, kam eiti pas jus…
– Ir jūs laimėjote?
– Ne, pralaimėjau.
Pakelkime taures už tuos, kurie net ir nenorėdami, bet vis tik savo buvimu pagerbė mus.

Principinga moteris

Įstaigos pobūvyje, į kurį darbuotojai atvyko su žmonomis, viena ponia klausia stalo kaimyno:
– Ar jūs esate mano vyro viršininkas?
– Ne, malonioji ponia.
– Tuomet prašau tuojau pat atitraukti ranką nuo mano kelių.
Siūlau tostą už viršininkus, kuriems paprastai leidžiama ir tai, kas neleidžiama.

Palinkėjimai jubiliatui

Didžiai gerbiamas jubiliate! (Čia apžvelgiamas jo nueitas gyvenimo kelias, suminimi jo darbai, nuopelnai šeimai, visuomenei, tėvynei.) Šią šviesią ir džiaugsmingą dieną aš noriu išlenkti šią taurę ne tik už tave, bet už tavo karstą! (Pauzė – palaukiama, kol susirinkusieji reaguos į paskutinį žodį.)
Taip, taip, už karstą! Už tą, kurį jis pats susikals iš šimtamečio ąžuolo lentų, iš to ąžuolo, kurį jis šiais metais pasodins savo jubiliejaus proga. Siūlau visiems atsistoti ir susidaužti taurėmis su jubiliatu!