|
-> JAV departamente Prancūzijos oficialaus atstovo garbei buvo surengti pietūs. Svečias nemokėjo anglų kalbos, todėl labai jaudinosi, kaip jis pasakysiąs tostą…
– Pasakykite tostą už Prancūzijos moteris, – parekomendavo patarėjas.
Tačiau netrukus kažkas iš svečių paskelbė šį tostą. Tuomet patarėjas kyštelėjo kitą mintį:
– Pakelkime taurę už Amerikos moteris.
Ir šis tostas netrukus buvo pasakytas. Atėjo eilė kalbėti svečiui. Patarėjas laiku susiorientavo:
– Pasakykite tostą už abiejų pusrutulių moteris.
Prancūzas atsistojo ir sako:
– Tostas už du moterų pusrutulius, kuriuos aš kilnoju!
Taigi pakelkime taures už pasaulio moteris ir nejuokinkime žmonių kilnodami moterų pusrutulius!
Tai atsitiko Turkijoje ar Irake, o gal kitoje valstybėje… Gerai neprisimenu. Bet tai nesvarbu… Tos šalies galva surengė iškilmingus pietus kitos šalies valdovo garbei. Staiga prie vieno pasiuntinio prieina šalies šeimininkas ir klausia:
– Pone pasiuntiny, ko jūs toks susikrimtęs? Kuo nors neįtikome?
– Jūsų kilnybe, pavogė mano auksinį laikrodį! – pasiskundė pasiuntinys.
– Gal jūs įtariate ką nors?
– Manau, kad laikrodį turi šis storas besišypsantis ponas.
– Bet juk tai mano teisingumo ministras…
– Apgailestauju, jūsų kilnybe! Matyt, apsirikau.
Visos šalies ir baliaus šeimininkas kelioms minutėms pranyksta ir pasirodo su auksiniu laikrodžiu.
– Tai jūsų? – klausia jis pasiuntinio.
– Taip, tai mano laikrodis. Bet ką sakė ponas ministras?
– Nieko, jis nepastebėjo.
Pakelkime taures už Lietuvos fokusininkus, vagiančius ne laikrodžius, o milijonus ir sugebančius teisėsaugai apdumti akis, jog ši tik konstatuoja patį dingimo faktą, bet neranda nei pavogtų milijonų, nei vagių.
Kalbasi dvi moterys.
– Ak, tie nelaukti svečiai, tiesiog siaubas! – sako pirmoji.
– Aš žinau puikų būdą, kaip nuo jų apsiginti, – pasakė antroji ir taip paaiškino: – Kai tik suskamba durų skambutis, tuojau ranką įkišu į apsiausto rankovę ir tik tada atidarau duris. Jeigu svečias nelaukiamas, sakau: „Oi, kaip gaila… Kaip tyčia turiu tuoj skubiai išeiti“. O jeigu svečias mielas ir laukiamas, tada sakau: „Labai malonu, aš ką tik grįžau ir, kaip matote, nusirenginėju“.
Pakelkime taures už čia sėdinčius vyrus, kad kiekvienas būtų laukiamas ir, jam atėjus, moteris su malonumu nusirenginėtų.
Valdovas įsakė savo vergui papjauti avinėlį ir vaišių stalui iškepti pačią geriausią mėsą. Vergas taip ir padarė: patiekė avinėlio širdį ir liežuvį.
Kitą dieną šeimininkas vergui įsakė pietums patiekti pačią blogiausią avinėlio mėsą. Vergas ir šį kartą patiekė širdį bei liežuvį.
– Kaip tai suprasti? – nustebo šeimininkas. – Paaiškink!
– O valdove, – nusilenkdamas pasakė vergas, – kas gali būti vertingesnio už širdį ir liežuvį, jeigu jie panaudojami švariems ir kilniems tikslams… Ir kas gali būti blogiau, kai širdis bei liežuvis panaudojami blogiui?!
Tad pakelkime taures, kad širdis ir liežuvis tarnautų kilniems tikslams.
Vidurinėje Azijoje labai populiarus šmaikštuolis Nasredinas. Liaudis apie jį sukūrė daug šmaikščių pasakojimų, anekdotų.
Vieną kartą Nasredinas, apsivilkęs senu chalatu, nuėjo pas bajų į vestuves. Tačiau į vidų, kur puotavo bajus ir mulos, jo neįleido, o pasodino prieangyje kartu su kitais vargingaisiais.
Turtuoliams tarnai nešiojo daugybę skanių patiekalų, o vargšai turėjo tenkintis plovo išėdomis. Net nepalietęs valgio Nasredinas tyliai išsėlino iš bajaus namų ir nuskubėjo į turgų. Čia jis nusipirko puošnų šilkinį chalatą ir vėl parsirado į vestuves.
Šį kartą tarnai Nasrediną palydėjo pas šeimininką, kuris, pasodinęs svečią garbingoje vietoje, įsakė atnešti didžiulį dubenį plovo su vištiena. Kai plovas buvo atneštas, Nasredinas jį įkišo į savo naujojo chalato rankoves ir ėmė maišyti…
– Ką tai reiškia? – paklausė nustebęs bajus. – Kam tamsta riebaluoji savo chalatą?
– Pasirodo, kad plovas ir visa parodytoji pagarba skiriama ne man, o mano šilkiniam chalatui. Todėl jis ir turi valgyti šį plovą! – atsakė Nasredinas.
Tad pakelkime taures už tai, kad mums nereikia kišti rankovių į šiuos gražiai paruoštus valgius!
Jaunuolis restorane, padėjęs galvą ant rankos, prie staliuko užsnūdo. Prieina padavėja, paliečia jo petį ir sako:
– Prašom susimokėti – keturiasdešimt du litai septyniasdešimt du centai.
Vaikinas kilsteli galvą, apsiblaususiomis akimis pasižiūri, paduoda penkiasdešimties litų banknotą ir sunki galva vėl nusvyra. Po pusvalandžio prie jo prieina ta pati padavėja ir vėl gauna penkiasdešimt litų. Jaunuolis vėl užsnūsta. Trečią kartą priėjusi padavėja sako:
– Iš jūsų priklauso devyniasdešimt aštuoni litai ir aštuoniasdešimt centų.
Jaunuolis jai padeda penkiasdešimt litų ir sako:
– Nieko panašaus… Keturiasdešimt du litai ir septyniasdešimt du centai. Apgauti nori?
Tad pakelkime taures už tuos, kurie, ir netekę galvos, nepraranda sveiko proto.
Dykuma ėjo asilas. Ėjo vieną savaitę, antrą… Karštis nepakenčiamas. Staiga asilas mato – stovi dvi statinės: vienoje – vanduo, kitoje – vynas. Kaip jūs manote, – ką ėmė gerti asilas? Atspėjote – asilas puolė prie vandens.
Tad nebūkime asilais, – gerkime vyną.
Per gimtadienį pas profesorių susirinko daug svečių. Ant stalo buvo pridėta visokių valgių. Ta-čiau svaigalų nebuvo matyti. Svečiai ėmė šnibždėtis, jog profesorius šykštus. Bet šit tarnaitė įneša gėrimų.
– Kaip mes gersime? – paklausė profesorius, – ar kaip žmonės, ar kaip gyvuliai?
– Koks čia gali būti klausimas? – suūžė svečiai. – Aišku, kaip žmonės.
– Atneškite dar kita tiek gėrimų! – paliepė profesorius.
– Kodėl, pone profesoriau? – kažkas paklausė.
– Matote, gyvuliai geria tiek, kiek nori… O žmonės geria ir nenorėdami, kad tik kuo daugiau išgertų…
Tad pakelkime taures už tai, kad žmogus yra žmogus, nors ir turi daug silpnybių!
-> Ateina Ivanas į restoraną ir šaukia:
– Padavėjau, greičiau atneškite sriubos, kol nekilo skandalas.
Sriuba greitai paduodama. Ivanas suvalgo ir vėl šaukia:
– Greičiau atneškite bifšteksą, kol nekilo skandalas!
Padavėja atneša. Ivanas suvalgo ir vėl šaukia:
– Greičiau atneškite butelį alaus, kol nekilo skandalas!
Ivanas išgeria alų, o padavėja jo klausia:
– Prašom paaiškinti, kodėl turėjo kilti skandalas?
– Jis tuojau prasidės, – ramiai aiškina Ivanas. – Aš neturiu kuo užsimokėti.
Tad pakelkime taures, kad Ivanų mūsų krašte nebūtų.
Buvo kalbama apie gėrimus ir išgertuves. Vieni sakė, kad kvailiausias gėrimas yra gazuotas vanduo, nes jis tik šnypščia, o iš jo naudos maža. Kiti tvirtino, kad kvailiausias gėrimas – degtinė, nes ji pakerta žmogaus kojas ir atima protą.
– Kvailiausias gėrimas yra kava! – tvirtai pareiškė išminčius. – Ją žmonės degina, kad būtų juoda, pila pieno ar grietinėlės, kad būtų balta, maišo su cikorija, kad būtų karti, įberia cukraus, kad būtų saldi, kaitina, kad ji būtų karš-ta, o paskui pučia, kad atauštų!
Tad pakelkime taures už gėrimus, kuriuos mes mėgstame.
|
|